|
== Istorija ==
lopas
Dramos užuomazgos yra pirmykštėje poezijoje, kurioje tebebuvo susilieję vėliau atsiskyrę lyrikos, epo ir dramos elementai kartu su muzika ir mimikos judesiais. Anksčiau nei kitose tautose drama kaip atskira poezijos forma susiformavo pas indus ir graikus.
Vakarų drama atsirado senovės Graikijoje iš apeiginių dievo [[Dionisas|Dioniso]] švenčių [[V amžius pr. m. e.|V a. pr. m. e.]] VI a. pr. m. e. buvo sukurtas klasikinis [[antika|antikos]] dramos modelis. Pirmieji tragikai buvo [[Eschilas]], [[Sofoklis]] ir [[Euripidas]], pirmasis komediografas – [[Aristofanas]]. XVI a. graikų drama buvo pavyzdys Europos dramai, kuri iki tol rėmėsi religiniais ir pasakojamaisiais pasaulietiniais siužetais (misterijos, mokyklinės dramos ir intermedijos).
Prancūzų dramaturgai, remdamiesi graikais, griežtai laikėsi tam tikrų nuostatų, kurie buvo laikomi būtinais dramos estetikai, pvz., laiko ir vietos vienovė; scenoje vykstančio epizodo trukmė negali būti ilgesnė nei para; veeiksmas turi vykti toje pačioje vietoje; drama turi taisyklingai vystytis per 3-5 aktus, nuo užuomazgos (herojų charakterių ir pradinės padėties išaiškinimas) per viduriniąsias peripetijas (padėties ir santykių pasikeitimai) iki atomazgos (paprastai katastrofiškos); dalyvaujančių asmenų skaičius labai ribotas (paprastai nuo 3 iki 5); veikėjai išskirtinai aukščiausieji visuomenės atstovai (karaliai, karalienės, princai ir princesės) ir jų artimiausi tarnai, kurie įvedami į sceną dialogo patogumui ir replikavimui. Tokie buvo klasikinės prancūzų dramos bruožai ([[Kornelis]], [[Rasinas]]).
=== Dramų sandara ===
Dramos paprastai prasideda prologu. Taip vadinama veikalo dalis nuo pradžios iki choro atėjimo. Choras įžengdavo į sceną, vadinamą orchėstra, dainuodamas parodu vadinamą dainą. Kitos choro giesmės buvo vadinamos stasimais.
Veikiančių asmenų tarpusavio pokalbiai bei jų dialogai su choru vadinami epeisodijais. Graudulinga tragedijos veikėjo ir choro pakaitomis giedama rauda buvo praminta komu.
Komedijos turėjo dar dvi tik joms būdingas dalis: parabasę ir agoną. Parabasė – tai su komedijos turiniu nesusijusi choro daina, publicistinis nukrypimas. Jame autorius kalba apie įvairius jį dominančius visuomenės gyvenimo įvykius ar reiškinius, samprotauja literatūrinėmis temomis. Agonas yra pagrindinių veikėjų ar svarbiausių komedijos idėjų ginčas.
Dramos baigiasi eksodu – išėjimu. Choras truputį pasišneka su vienu ar dviem dramos veikėjais ir išeina dainuodamas išvados giesmę.
Jau Kretos-Mikėnų epochoje (II tūkstantmečio prieš m. e. antroji pusė) pirmykštis dramos elementas turėjo tendenciją virsti savarankišku teatriniu vaidinimu. Tačiau drama kaip savarankiškas meninis kūrinys atsirado Graikijoje ne anksčiau kaip VI a. prieš m. e. Drama suponavo didelį asmenybės savarankiškumą ir asmenybių tarpusavio susidūrimą su gamta arba visuomene.
Šiam procesui itin pravertė dar pirmykštėje bendruomenėje kilęs dievybių kultas, kuris daugiausia ir buvo tų gamybinių – kūrybinių procesų apibendrinimas.
== Dramų bruožai ==
| 