Satyrinė periodika: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jump to navigation Jump to search
2 pridėti baitai ,  prieš 11 metų
nėra keitimo aprašymo
 
Sovietmečiu bene vienintelis satyrinis leidinys buvo žurnalas „Šluota“. Žurnalą dar 1934 metais nelegaliai pradėjo leisti [[LKP|Lietuvos komunistų partijos]] Kauno regiono komitetas, prisidengęs revoliucinių dailininkų grupės vardu. 1940-1941 metais „Šluotą“ leido vaizdinės agitacijos ir propagandos įstaiga „Agitpropas“, o nuo 1956 metų – LKP CK leidykla. „Šluotą“ redagavo B. [[Motuza-Matuzevičius]], B. Žekonis, S. Žukas, J. [[Bulota]], A. Strakšys.
Nemaža dalis Nepriklausomoje Lietuvoje leistų satyrinių leidinių sovietmečio pradžioje „iškeliavo“ kartu su [[Emigracija|emigrantais]]. Dažnai nepakeistais pavadinimais satyriniai laikraščiai ir žurnalai buvo leidžiami lietuvių išeivių stovyklose Kemptene, Diorverdene, Hanau ir kituose Vokietijos miestuose, Svelvike (Norvegija), Brukline, Čikagoje, Bostone, Niujorke (JAV), Monrealyje, Velande (Kanada), San Paule (Brazilija), Montevidėjuje (Urugvajus), Buenos Airėse (Argentina), Melburne (Australija)<ref>TAMOŠIŪNAS, Julius. Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija, 1832-1982. Kaunas, 1991.</ref>.
 
 
== Satyriniai leidiniai po 1990 m. ==
 
Prasidėjus [[Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis|Sąjūdžiui]], imta leisti ir keletas naujų, ir bandyta tęsti kai kurių tarpukariu ėjusių satyrinių laikraščių ar žurnalų leidybą. 1988 metais pasirodė „Kranklys“ (red. L. Kiauleikis, leistas iki 1992 metų), 1989 metais - „Titnagas“ (red. A. Narbutas, leistas iki 1993 metų), „Ūpas“ (red. A. [[Dabulskis]], leistas iki 1993 metų), 1990 metais – „Bezmėnas“ (red. S. Čyvas, leistas iki 1992 metų), atgaivintas savaitraštis „Kuntaplis“ (red. Č. Valadka, leistas iki 1991 metų) ir kt<ref>Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius, 1997.</ref>. Tačiau nei vienas iš jų neišsikovojo tvirtesnių pozicijų ir nesugebėjo suburti didesnio skaitytojų rato. Išleidus po keletą ar keliolika numerių, jų leidyba nutraukta.
 
 
Anoniminis naudotojas

Naršymo meniu