Pijus Bielskus: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S robotas: smulkūs taisymai
Pakajus (aptarimas | indėlis)
cat.
Eilutė 12: Eilutė 12:
[[Kategorija:Lietuvos kunigai]]
[[Kategorija:Lietuvos kunigai]]
[[Kategorija:Lietuvos valstybės tarnautojai]]
[[Kategorija:Lietuvos valstybės tarnautojai]]
[[Kategorija:Lietuvos filosofai]]

23:20, 7 spalio 2009 versija

Pijus Bielskus (1880 m. sausio 11 d. Balsupių kaime, Šunskų valsčius, Marijampolės apskritis1958 m. liepos 16 d. Kaune) – Romos katalikų kunigas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos Prezidento kanceliarijos viršininkas.

Biografija

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje. 1903 m. įšventintas kunigu. 1904 m. išvyko studijuoti į Fribūro ir Liuveno universtetus. Pastarojoje aukštojoje mokykloje kartu su bendraminčiais įkūrė studentų draugiją Lietuva Belgijos Liuvene, paruošė jos įstatus. 1910 m. filosofijos mokslų daktaro lapisniu iš Liuveno universiteto grįžo į Seinų kunigų seminariją ir profesoriavo joje iki 1914 m. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją ir Tambove buvo vienas iš "Žiburio" draugijos mergaičių gimnazijos vadovų. 1918-1919 m. vėl dėstė Seinų kunigų seminarijoje. 1919 m. birželio 16 dieną kartu su kunigais Grigaičiu ir Staugaičiu dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje, derėjosi su Vatikano atstovu kardinolu Gasparri dėl Lietuvos pripažinimo de jure. Vienas iš Ateitininkų federacijos vadovų. Nuo 1920 m. dirbo valstybinį darbą - buvo komisijos sienai su Latvija nustatyti narys. Po metų paskirtas Prezidento kanceliarijos viršininku, kuriuo išdirbo iki pat Raudonosios Armijos atėjimo 1940 m. Kartu jis buvo ir ordinų kancleriu – tvarkė valstybės apdovanojimus.

1940 m. Pijus Bielskus nuvyko pas savo brolį knygnešį Vincą Bielskų ir jo namuose paslėpė Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą, kurio tolesnis likimas tebėra nežinoma. Pastangos rasti jį vėliau liko bevaisės.

Tarybiniais metais dirbo įvairiose pareigose, paskutinė jo darbo vieta - sodininkas Kauno J. A. Domaševičiaus tuberkuliozės sanatorijoje.