Ūlos akis

„Ūlos akies“ versmė

„Ūlos akyje“ nuolat „verda“ smėlis

Ūlos akis - verdenė (virduklis, versmė, šaltinis), esanti Ūlos upės kairiojo kranto terasoje, Varėnos rajono Marcinkonių seniūnijoje netoli Mančiagirės. 2000 m. versmė paskelbta hidrogeologiniu gamtos paminklu.

Apie šaltinį

Šaltinis yra sufoziniame 4,4 m ilgio ir 3,4 m pločio duburyje. Virš upės lygio jis yra 4 m. Jo gylis 1,2 m. Šaltinio debitas yra apie 140 m³/d. Vanduo kyla iš giluminių tarpmorerinių vandeningų sluoksnių ir turi nemažą spūdį. Jame nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis arba, anot vietinių, „šalcinis alma“.

Šaltinio vanduo

Šaltinio vanduo yra kalcio magnio hidrokarbonatinis. Apie jį sako, kad skaidrus kaip ašara. Jame yra apie 120 mg/l ištirpusių mineralinių medžiagų. Vanduo gėlas, minkštas, bekvapis, tačiau turi silpną geležies prieskonį. Jame 1,3 karto daugiau mangano ir dukart geležies, lyginant su geriamo vandens standartu.

Vanduo iš šaltinio mažu 67 m ilgio upeliu kiek pavingiuoja lygiagrečiai Ūlos upei, tada pasukęs į vakarus, nučiurlena į upę. Vietiniai gyventojai šaltinio vandenį naudoja gėrimui, o taip pat mano, kad padeda nuo visų ligų - ypač pasemtas ką tik nusileidus saulei.

Pasakojimai

Apie „Ūlos akį“ Juzė Pigagienė (g. 1912 m.) iš Žiūrų pasakojo taip: „Būgtai akis buvo dzidelė, kap ažarukas ir ty inpuolė jaucis. O išplaukė tas jaucis nat Daugų ažaran. Nuog to ir traukės, traukės, kol liko cik tokia akelė...“

Nuorodos

• Versmė Ūlos akis