Pijus Bielskus: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

18:07, 28 liepos 2009 versija

Pijus Bielskus (1880 m. sausio 11 d. Balsupių kaime, Šunskų valsčius, Marijampolės apskritis – 1958 m. liepos 16 d. Kaune) – Romos katalikų kunigas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos Prezidento kanceliarijos viršininkas.

Biografija

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje. 1903 m. įšventintas kunigu. 1904 m. išvyko studijuoti į Fribūro ir Liuveno universtetus. Pastarojoje aukštojoje mokykloje kartu su bendraminčiais įkūrė studentų draugiją Lietuva Belgijos Liuvene, paruošė jos įstatus. 1910 m. filosofijos mokslų daktaro lapisniu iš Liuveno universiteto grįžo į Seinų kunigų seminariją ir profesoriavo joje iki 1914 m. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją ir Tambove buvo vienas iš "Žiburio" draugijos mergaičių gimnazijos vadovų. 1918-1919 m. vėl dėstė Seinų kunigų seminarijoje. 1919 m. birželio 16 dieną kartu su kunigais Grigaičiu ir Staugaičiu dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje, derėjosi su Vatikano atstovu kardinolu Gasparri dėl Lietuvos pripažinimo de jure. Vienas iš Ateitininkų federacijos vadovų. Nuo 1920 m. dirbo valstybinį darbą - buvo komisijos sienai su Latvija nustatyti narys. Po metų paskirtas Prezidento kanceliarijos viršininku, kuriuo išdirbo iki pat Raudonosios Armijos atėjimo 1940 m. Kartu jis buvo ir ordinų kancleriu – tvarkė valstybės apdovanojimus.

1940 m. Pijus Bielskus nuvyko pas savo brolį knygnešį Vincą Bielskų ir jo namuose paslėpė Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą, kurio tolesnis likimas tebėra nežinoma. Pastangos rasti jį vėliau liko bevaisės.

Tarybiniais metais dirbo įvairiose pareigose, paskutinė jo darbo vieta - sodininkas Kauno J. A. Domaševičiaus tuberkuliozės sanatorijoje.

@@ Eilutė 2: / Eilutė 2: @@
 ==Biografija==
-Mokėsi [[Marijampolės gimnazija|Marijampolės gimnazijoje]] ir [[seinų kunigų seminarija|Seinų kunigų seminarijoje]]. 1903 m. įšventintas kunigu. 1904 m. išvyko studijuoti į [[Fribūro universitetas|Fribūro]] ir [[Liuveno universitetas|Liuveno]] universtetus. Pastarojoje aukštojoje mokykloje kartu su bendraminčiais įkūrė studentų draugiją ''Lietuva Belgijos Liuvene'', paruošė jos įstatus. 1910 m. filosofijos mokslų daktaro lapisniu iš Liuveno universiteto grįžo į Seinų kunigų seminariją ir profesoriavo joje iki 1914 m. Prasidėjus [[1PK|Pirmajam pasauliniam karui]] pasitraukė į [[Rusija|Rusiją]] ir [[Tambovas|Tambove]] buvo vienas iš [["Žiburio" draugijos]] mergaičių gimnazijos vadovų. 1918-1919 m. vėl dėstė Seinų kunigų seminarijoje. [[1919]] m. [[birželio 16]] dieną kartu su kunigais Grigaičiu ir Staugaičiu dalyvavo [[Paryžiaus taikos konferencija|Paryžiaus taikos konferencijoje]], derėjosi su [[Vatikanas|Vatikano]] atstovu [[kardinolas|kardinolu]] Gasparri dėl Lietuvos pripažinimo ''de jure''. Vienas iš [[Ateitininkai|Ateitininkų federacijos]] vadovų. Nuo 1920 m. dirbo valstybinį darbą - buvo komisijos sienai su [[Latvija]] nustatyti narys. Po metų paskirtas Prezidento kanceliarijos viršininku, kuriuo išdirbo iki pat [[Raudonoji Armija|Raudonosios Armijos]] atėjimo 1940 m. Kartu jis buvo ir [[Ordinų kancleris|ordinų kancleriu]] – tvarkė [[Lietuvos valstybės apdovanojimai|valstybės apdovanojimus]].
+Mokėsi [[Marijampolės gimnazija|Marijampolės gimnazijoje]] ir [[seinų kunigų seminarija|Seinų kunigų seminarijoje]]. 1903 m. įšventintas kunigu. 1904 m. išvyko studijuoti į [[Fribūro universitetas|Fribūro]] ir [[Liuveno universitetas|Liuveno]] universtetus. Pastarojoje aukštojoje mokykloje kartu su bendraminčiais įkūrė studentų draugiją ''Lietuva Belgijos Liuvene'', paruošė jos įstatus. 1910 m. filosofijos mokslų daktaro lapisniu iš Liuveno universiteto grįžo į Seinų kunigų seminariją ir profesoriavo joje iki 1914 m. Prasidėjus [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmajam pasauliniam karui]] pasitraukė į [[Rusija|Rusiją]] ir [[Tambovas|Tambove]] buvo vienas iš [["Žiburio" draugijos]] mergaičių gimnazijos vadovų. 1918-1919 m. vėl dėstė Seinų kunigų seminarijoje. [[1919]] m. [[birželio 16]] dieną kartu su kunigais Grigaičiu ir Staugaičiu dalyvavo [[Paryžiaus taikos konferencija|Paryžiaus taikos konferencijoje]], derėjosi su [[Vatikanas|Vatikano]] atstovu [[kardinolas|kardinolu]] Gasparri dėl Lietuvos pripažinimo ''de jure''. Vienas iš [[Ateitininkai|Ateitininkų federacijos]] vadovų. Nuo 1920 m. dirbo valstybinį darbą - buvo komisijos sienai su [[Latvija]] nustatyti narys. Po metų paskirtas Prezidento kanceliarijos viršininku, kuriuo išdirbo iki pat [[Raudonoji Armija|Raudonosios Armijos]] atėjimo 1940 m. Kartu jis buvo ir [[Ordinų kancleris|ordinų kancleriu]] – tvarkė [[Lietuvos valstybės apdovanojimai|valstybės apdovanojimus]].
 m. Pijus Bielskus nuvyko pas savo brolį knygnešį [[Vincas Bielskus|Vincą Bielskų]] ir jo namuose paslėpė [[Lietuvos Nepriklausomybės Aktas|Lietuvos Nepriklausomybės Akto]] originalą, kurio tolesnis likimas tebėra nežinoma. Pastangos rasti jį vėliau liko bevaisės.