Alfonsas Bieliauskas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Nėra keitimo santraukos
S Atmestas Agne 1615 pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (naudotojo Homo keitimas)
Eilutė 1: Eilutė 1:
⚫
'''Alfonsas Bieliauskas''' (g. [[1923 m.]] [[spalio 5]] d. [[Naujieji Neveronys]], [[Pažaislio valsčius]]) – [[lietuvių]] rašytojas.


⚫
'''Alfonsas Bieliauskas''' (g. [[1923 m.]] [[spalio 5]] d. [[Naujieji Neveronys]], [[Pažaislio valsčius, Kauno raj.]]) – [[lietuvių]]. Žinomas lietuvių romanistas, literatūros kritikas, memuarinės eseistinės literatūros kūrėjas


== Biografija ==
== Biografija ==
[[1939]] m. įstojo į pogrindinę [[komjaunimas|komjaunimo]] organizaciją. [[1941]] m. prasidėjus vokiečių okupacijai pasitraukė į [[TSRS]]. [[1944]]-[[1946]] m. LLKJS Kauno miesto I sekretorius. [[1951]] m. baigė [[VU|Vilniaus universitetą]].


Dirbo laikraštyje „Tarybų Lietuva“, žurnale „Švyturys“, [[1954]]-[[1970]] m. jo redaktorius. 1970-[[1976]] m. Rašytojų sąjungos pirmininkas. [[1971]]-[[1976]] m. LKP CK narys.
Alfonsas Bieliauskas gimė 1923 m. šalia Kauno, Neveronyse, mokėsi Biruliškių pradinėje mokykloje, Kauno 3-ioje valstybinėje gimnazijoje.
II-ojo pasaulinio karo metais, pasitraukęs į Rusijos gilumą, dirbo Sibiro miškų kirtavietėse, benamių vaikų globos namuose. Pokario metais (1944-1946) vadovavo Kauno miesto komjaunimo organizacijai. Dirbo korespondentu, žurnalistu. 1951 metais baigė Vilniaus valstybinį universitetą, lietuvių literatūros specialybę.

Nuo 1951 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Du dešimtmečius (1951 - 1970) dirbo "Švyturio" žurnale, iš pradžių eidamas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo, o nuo 1954 m. - vyriausiojo redaktoriaus pareigas. 1970 - 1976 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas.

Nuo 1976 m. - laisvas rašytojas.


== Kūryba ==
== Kūryba ==
Pirmieji kūriniai - propagandinės publicistinės apybraižos, šlovinančios sovietinę santvarką. Romanuose „Darbo gatvė“, „Rožės žydi raudonai“ ryški komunistinė ideologija, tikrovė vaizduojama pagal socialistinio realizmo kanonus. Vėliau schemišką vaizdavimą bandė pagyvinti lyrinėmis refleksijomis („Mes dar susitiksim, Vilma!“), vidiniu monologu („Kauno romanas“, „Tada, kai lijo“ „Ramūs laikai“). Nepriklausomybės praradimą, Lietuvos okupaciją vertino sovietinės istoriografijos požiūriu („Vilniaus kalneliai“, „Ugnelė mūs kraujo“). Romanuose „Patogi moteris“, „Kitų gyvenimas“ vyrauja dorinės temos. Išleido literatūros kritikos knygų. Kūrinių išversta į [[rus]]ų, [[ukrainiečių kalba|ukrainiečių]], [[estų kalba|estų]], [[lenkų kalba|lenkų]], [[latvių kalba|latvių]], [[vokiečių kalba|vokiečių]] ir kitas kalbas. <ref>Algis Kalėda. {{VLE|III}}, 170 psl. </ref>
Pirmasis apsakymas pasirodė spaudoje 1940 m.(novelė "Magaryčios"). Pirmoji apybraižų knyga - 1949 m.

Ankstyvieji kūriniai sukurti vad. socialistinio realizmo principu: tai romanai „Darbo gatvė“, „Rožės žydi raudonai“ (pastarasis iki šiol laikomas vienu lyriškiausių pasakojimų apie dramatišką meilę to meto klasinės kovos sąlygomis; jo tema sukurta ir radijo bei teatro pjesės). Vėlesni, nemažo skaitytojų populiarumo susilaukę kūriniai - romanas „Mes dar susitiksim, Vilma!“ bei pirmasis tarybinis lietuviškas psichologinis romanas su ''vidiniu monologu'' „Kauno romanas“. Šis aktualios tematikos ir novatoriškos formos kūrinys, pasakojantis apie dvasinę asmenybės krizę po Stalino kulto pasmerkimo, išgarsėjo visame pasaulyje. "Kauno romanas" išverstas į daugelį kalbų. Psichologinė ''vidinio monologo'' linija tęsiama romanuose „Tada, kai lijo“ „Ramūs laikai“ir kt.

Vėlesniuose rašytojo romanuose atskleidžiami tarybinės tikrovės niuansai, analizuojamos visuomeninės ir šeimos tarpusavio santykių problemos, psichologinis personažų dvilypumas, vidinė asmenybės kova. Istorinio - dokumentinio pobūdžio romanai "Vilniaus kalneliai", "Ugnelė mūs kraujo" kritiškai vaizduoja prieškarinio Lietuvos gyvenimo problemas. Būdinga ironija, sarkazmas, vaizduojant kai kurias istorines asmenybes.

Rašytojas parašė ir literatūros kritikos bei eseistikos knygų, kurių stilius - publicistinis,autoriaus pažiūros reiškiamos bekompromisiškai, savitai analizuojama daugelio menininkų kūryba. Žinomas ir jo literatūrinis-eseistinis ciklas (memuarinio pobūdžio) „Abipus Rubikono“ (1997-2002).
Rašytojo kūriniai Europos šalyse išleisti 88 kartus, didesniu nei 2 mln. tiražu. Romanai buvo išversti į 16 kalbų ( vokiečių, anglų, lenkų, rusų, vengrų, latvių, estų, slovakų, bulgarų ir kt.). Daugiausia versti šie romanai: „Rožės žydi raudonai“ (1959), „Kauno romanas“ (1966), „Ramūs laikai“ (1981), „Patogi moteris“ (1996), „Kitų gyvenimas“ (1997)ir kt. Juos palankiai įvertino ir skaitytojai bei kritikai - „Kauno romanui“ skirta 139 recenzijos, straipsniai.

Rinktinių A. Bieliausko raštų seriją sudaro 8 knygos, (1976-1983), „Raštuose“ - 5 tomai, (1986-1988).

2006 m. "Vaga" išleido A. Bieliausko knygą, 12 -ąjį romaną „Sau paminklą sta...“, pasakojanį apie sovietinių laikų ir šių laikų menininko gyvenimą.

Apdovanojimai:
1959 m. A. Bieliauskui skiriama Valstybinė premija
1983 m. suteikiamas Lietuvos liaudies rašytojo vardas.


== Bibliografija ==
== Bibliografija ==
Eilutė 57: Eilutė 31:
* Lyg laiškas mylimai, arba Šitaip rašomi romanai. pamąstymai. Vilnius, Margi raštai, [[2003]].
* Lyg laiškas mylimai, arba Šitaip rašomi romanai. pamąstymai. Vilnius, Margi raštai, [[2003]].
* Likimas šypsosi laimingiems, novelės, novelaitės, noveliūtės. Vilnius, Margi raštai, 2003.
* Likimas šypsosi laimingiems, novelės, novelaitės, noveliūtės. Vilnius, Margi raštai, 2003.
* Sau paminklą sta…. romanas, Vilnius, Vaga,2006.
* Sau paminklą sta…. romanas, Vilnius, Vaga, [[2006]].<ref>[http://www.rasytojai.lt/writers.php?id=32&sritis=rasytojai Alfonsas Bieliauskas. rašytojai.lt]</ref>

== Įvertinimas ==
*[[1959]] m., [[LTSR valstybinė premija]] už romaną „Rožės žydi raudonai“.

== Šaltiniai ==
{{ref}}

{{DEFAULTSORT:Bieliauskas Alfonsas}}
[[Kategorija:Lietuvos rašytojai]]

19:46, 21 kovo 2009 versija

Alfonsas Bieliauskas (g. 1923 m. spalio 5 d. Naujieji Neveronys, Pažaislio valsčius) – lietuvių rašytojas.

Biografija

1939 m. įstojo į pogrindinę komjaunimo organizaciją. 1941 m. prasidėjus vokiečių okupacijai pasitraukė į TSRS. 1944-1946 m. LLKJS Kauno miesto I sekretorius. 1951 m. baigė Vilniaus universitetą.

Dirbo laikraštyje „Tarybų Lietuva“, žurnale „Švyturys“, 1954-1970 m. jo redaktorius. 1970-1976 m. Rašytojų sąjungos pirmininkas. 1971-1976 m. LKP CK narys.

Kūryba

Pirmieji kūriniai - propagandinės publicistinės apybraižos, šlovinančios sovietinę santvarką. Romanuose „Darbo gatvė“, „Rožės žydi raudonai“ ryški komunistinė ideologija, tikrovė vaizduojama pagal socialistinio realizmo kanonus. Vėliau schemišką vaizdavimą bandė pagyvinti lyrinėmis refleksijomis („Mes dar susitiksim, Vilma!“), vidiniu monologu („Kauno romanas“, „Tada, kai lijo“ „Ramūs laikai“). Nepriklausomybės praradimą, Lietuvos okupaciją vertino sovietinės istoriografijos požiūriu („Vilniaus kalneliai“, „Ugnelė mūs kraujo“). Romanuose „Patogi moteris“, „Kitų gyvenimas“ vyrauja dorinės temos. Išleido literatūros kritikos knygų. Kūrinių išversta į rusų, ukrainiečių, estų, lenkų, latvių, vokiečių ir kitas kalbas. [1]

Bibliografija

  • Taip gimsta laimė. (su Vytautu Radaičiu), apybraižų rinkinys, Vilnius, 1949.
  • Darbo gatvė. apysaka. Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956.
  • Rožės žydi raudonai. romanas. Vilnius, 1959.
  • Kauno romanas. Vilnius, Vaga, 1973.
  • Išdrožti sapnai: kam rašomi romanai: ir šūkis, ir tikrovė: laiškai Martynui M., septyni interviu. Vilnius, Vaga, 1973.
  • Mes dar susitiksim, Vilma!. romanas, Vilnius, Vaga, 1975.
  • Ji mylėjo Paulį. romanas, Vilnius, Vaga, 1976.
  • Tada, kai lijo. romanas, Vilnius, Vaga, 1977.
  • Naktis prieš ataką. įvairių metų apsakymai, Vilnius, Vaga, 1978.
  • Žalias pažinimo medis. Vilnius, Vaga, 1980.
  • Tiltai į širdis: straipsniai apie literatūrą, Vilnius, Vaga, 1981.
  • Ramūs laikai: romanas, Vilnius, 1981.
  • Žiburys mažame lange: apsakymai, drama, publicistika, Vilnius, Vaga, 1982.
  • Raštai. Vilnius, Vaga, 1976-1983.
  • Vilniaus kalneliai. romanas, Vilnius, 1986.
  • Ugnelė mūs kraujo. Vilnius, Vaga, 1988.
  • Patogi moteris. romanas, Vilnius, Pradai, 1996.
  • Kitų gyvenimas. romanas, Vilnius, Vaga, 1997.
  • Abipus Rubikono: paliudijimai, autobiografinė trilogija, Vilnius: Pradai, 1998.
  • Lyg laiškas mylimai, arba Šitaip rašomi romanai. pamąstymai. Vilnius, Margi raštai, 2003.
  • Likimas šypsosi laimingiems, novelės, novelaitės, noveliūtės. Vilnius, Margi raštai, 2003.
  • Sau paminklą sta…. romanas, Vilnius, Vaga, 2006.[2]

Įvertinimas

Šaltiniai

  1. ↑ Algis Kalėda. Alfonsas Bieliauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, 170 psl.
  2. ↑ Alfonsas Bieliauskas. rašytojai.lt
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Alfonsas_Bieliauskas&oldid=1686751"