Baro konfederacija

Baro konfederacija – Lietuvos ir Lenkijos didikų katalikų grupuotės sąjunga, sudaryta 1768 m. vasario 29 d. Bare (Vinicos sritis).

Konfederacijos priežastys ir aktas

Jos tikslas buvo kovoti su Radomo konfederacija prieš Rusijos įtaką Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, jos statytinį karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį, prieš kitatikių ir katalikų teisių sulyginimą. Konfederacija skelbėsi ginanti valstybinį savarankiškumą ir siekianti stiprinti ją reformomis. Konfederacijos steigėjai ir vadovai A. S. Krasinskis, Mykolas J. Pacas, J. Potockis, Karolis Stanislovas Radvila tikėjosi visuotinio bajorų sukilimo ir Turkijos, Austrijos, Prancūzijos, Saksonijos paramos. Konfederatų kariuomenę sudarė bajorai, didikų milicija ir karališkosios „vėliavos“, prie jų prisijungė ir dalis miestiečių bei valstiečių. Kovos prasidėjo 1768-ųjų balandį ir apėmė veik visą šalį.

Konfederatų veiklos centrai

Kariniai veiksmai

Konfederacijos metu įvyko keli šimtai mūšių ir susidūrimų: prie Šventosios Trejybės tvirtovės (1769), Balstogės (1769), Dobros (1770), Vidavos (1771), Stolovičių (1771), Lanckoronos (1771) ir Vavelio (1772). Rusijos pajėgos sumušė konfederatus.

Rezultatai ir pasekmės

Po I ATR padalijimo 1772 m. konfederacija likviduota.

Tik 1772 m. rugpjūčio 18 dieną, praėjus dviem savaitėms po valstybės padalinimo sutarties, rusams pasidavė Čenstochova – paskutinis konfederatų atsparos punktas. Konfederacijai pralaimėjus, dalis jos dalyvių emigravo, apie 5 tūkstančiai buvo išsiųsti į Sibirą. Kita dalis paimta į Rusijos kariuomenę.

Taip pat skaitykite

• Sąrašas:Baro konfederatai