Sovnia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sovnios geležtė

Sovnia (rus. совня, совна, совь) – tradicinis ilgakotis geležtinis Rusijos ginklas, panašus į japonų naginatą. Vienašmenė geležtė primena nedaug lenktą kardą. Populiarus Maskvos valstybės vėlyvųjų viduramžių kavalerijos ginklas, naudotas iki XVII a. vidurio. Sovniomis vadino visus gleivo tipo ilgakočius ginklus su vienašmenėmis geležtėmis. Tokio tipo ginklus naudojo daug pasaulio tautų. Toks ginklas galėjo būti papildytas kabliais ar spygliais. Pirmą kartą rusiškus ginklus sovnias paminėjo Aleksandras Viskovatovas, kuris sovnias laikė ragotinės atmaina.[1] Dėl geležtės formos ypatumų sovnia galimos ne tik duriančios, bet ir kertančios bei pjaunančios atakos.

Sovnių analogai:

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvieji duomenys[taisyti | redaguoti kodą]

Tiksli data, kada Rusios kariuomenės ginkluotėje imtos naudoti sovnios, nėra žinoma. Vienas pirmųjų paminėjimų yra užfiksuotas Pirmajame Novgorodo metraštyje. 1234 m. novgorodiečiai, vadovaujami kunigaikščio Jaroslavo, sumušė lietuvius, kurie bėgdami paliko ginklų, kurių tarpe buvo ir sovnių (rus. сови).[2] Tačiau yra manančių, kad čia sovniomis pavadintos akstys (rus. сулицы). Tai paremta faktu, kad metraščio originale nutrinta raidė tarp со ir вни, todėl nėra žinomas, koks terminas iš tikrųjų ten panaudotas.[3] Ietis su peiliškais vienašmeniais antgaliais irgi kartais vadina sovniomis, nors tokios ietys buvo gana retos, aptinkamos daugiausia Šiaurės vakarų Rusioje. Ankstyvieji tokių antgalių radiniai Rusioje datuojami X amžiumi, be to, jie turėdavo gana trumpą geležtę.[4] Tokios ietys nėra sovnios.

Rusijos carystė[taisyti | redaguoti kodą]

Sovnių naudojimas Rusijoje užfiksuotas XVII a. Sovnioms artimiausias ginklas tada, pagal Viskovatovą, buvo ragotinės su kalavijiškas antgaliais. Sovniomis buvo galima ne tik durti, bet ir kirsti bei pjauti. Antgalio smaigalys būdavo išlenktas aukštyn, kartais beveik statmenai. Matyt, sovnios buvo naudojamos daugiausia pėstininkų ir buvo karininkų ginklas. Pvz., yra išlikusi šaulių (rus. стрелцы) galvos sovnia.[5] Šiuo požiūriu sovnios buvo alebardų ir protazanų (partizanų) analogas.

Pagal Viskovatovo rekonstrukciją sovnias naudojo raitoji dvarų kariuomenė (rus. поместное войско). Tačiau reikia pažymėti, kad šiuo metu nežinomi rašytiniai ar dailės šaltiniai, kurie patvirtintų, kad kavalerija naudojo sovnias. Maskvos dokumentuose neaptinkamas ir pats terminas. Gali būti, kad tokie ginklai tada buvo vadinti ragotinėmis. Antgalio ilgis buvo iki 80 cm ilgio, įkotės ilgis – irgi praktiškai toks pat, plotis – apie 6 cm.[5] Visgi sovnios nebuvo labai paplitusios, todėl jų muziejuose maža. Pvz., 1914 m. Ginklų palatoje (rus. Оружейная палата) buvo tik viena sovnia – XVII a., iš Didžiojo valdovo iždo, Nr. 5644.[6] Šis ginklas pasirodė esąs stambi ietis.[7]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Viskovatov, Aleksandr (2008) [1841]. „II. Вооружение временных войск“ [II. Milicijos (šauktinių) ginkluotė]. Историческое описание одежды и вооружения российских войск [Istorinis Rusijos kariuomenės aprangos ir ginklų aprašymas] (rusų kalba)

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Висковатов A. «Историческое описание одежды и вооружения Российских войск», ч.1.
  2. I Новгородская летопись
  3. Лѣтописецъ новгородскій, начинающійся отъ 6525 (1017) году, и кончащійся 6860 (1352) годомъ. Москва, в Синодальной типографии 1819 года.
  4. А. Р. Артемьев, «О редких типах наконечников копий в Новгороде и Новгородской земле», 1990.
  5. 5,0 5,1 ТФорум
  6. Путеводитель по Оружейной палате. В.Арсеньев, В.Трутовский. 1914.
  7. Двуреченский О. В. «Холодное наступательное вооружение Московского государства (конец XV — начало XVII века)», 2008.