Sniego peilis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kaulinis sniego peilis. Fone matyti ulu.
Metalinis sniego peilis
Iglu statymas naudojant metalinį sniego peilį

Sniego peilis (inu. pana )[1] – inuitų peilio pavidalo įrankis, naudojamas sniego namams iglu statyti. Senovėje sniego peilius darydavo iš tokių prieinamų medžiagų kaip kaulas ar ragas. Europiečiams ėmus tiekti metalinius įrankius imta naudoti metalinius sniego peilius.[2]

Istoriniai paminėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1883 m. žurnale „Science“ (kurį leidžia asociacija „American Association for the Advancement of Science“) rašė:

Vienintelis įrankis, kurį naudoja iglu statyti, yra sniego peilis. Tenai, kur inuitai prekiauja su baltaisiais, jie išsimaino sūrio peilius arba ilgageležčius mėsininkų peilius, nuo įkočių nuima senas rankenas ir vietoj uždeda naujas, triskart ilgesnes, kad būtų galima suimti abiem rankomis. Anksčiau sniego peilius darydavo iš šiaurinių elnių ragų ar blauzdikaulių.
Aš aptikau, kad Karaliaus Viljamo salos ir apie ją gyvenantys eskimai naudoja sniego peilius iš vario, kurį nulupo nuo Džono Franklino (John Franklin) laivų. Karalienės plačios strėlės įspaudai dar matyti ant daugelio dviašmenių geležčių, prie kurių sausgysliniais raiščiais grubiai pritvirtintos rankenos iš avijaučių ar šiaurinių elnių ragų.
Geležiniai sniego peiliai, nors daugelių požiūrių patogesni, labiau linkę lūžti smarkių žiemos šalčių metu, kas jiems neretai nutinka. Aš mačiau iglu, pastatytus termometrui rodant −70 °F. Tokioje temperatūroje sniegas kietumu tampa lyg akmuo.[2]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]