Smulkialapis vikis
Vicia tenuifolia | ||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Smulkialapis vikis (Vicia tenuifolia) | ||||||||||||||
Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
|
Smulkialapis vikis (Vicia tenuifolia) – pupinių šeimos augalų rūšis. Paplitęs didžiojoje Europos dalyje, ypač Viduržemio jūros regione (įskaitant Šiaurės Afriką ir Artimuosius Rytus), taip pat Užkaukazėje, Irane, Vidurinėje Azijoje, pietų Rusijoje, pietvakarių Sibire.[1] Vietomis įveistas, kitur (šiaurės, vakarų Europoje) tapęs invazine rūšimi.[2]
Augalas daugiametis, žolinis. Stiebas status, iki 100 cm aukščio, ryškiai briaunotas. Lapai plunksniški, su dviem prielapiais, nukreipti į viršų. Lapeliai auga po 6–13 porų, siauri, smailiakraščiai, 1–3 cm ilgio, 2–6 mm pločio. Lapų ūselis su 2–3 išsišakojimais. Žiedai susitelkę po 20–30 į tankius 15–30 cm ilgio žiedynus. Vainikėlis violetinis, rečiau baltas, 1,2–1,8 cm ilgio. Vaisius – 1,8–3 cm ilgio ankštis su smailiais galais, joje – 4–7 sėklos.[3]
Smulkialapis vikis – medingas augalas. Juo tiek šviežiu, tiek šieno pavidalu maitinasi avys, galvijai, arkliai.[4]
Auga saulėtose vietose, pakenčia dalinę ūksmę. Nereiklus dirvos rūgštingumui, geriausiai auga neužmirkusiose, gerai drenuojamose, bet drėgnose dirvose. Dauginasi sėklomis, gali virsti ruderaline rūšimi.[5]
Lietuvoje nedažnas.[6]
-
Augavietė (Lenkija)
-
Smulkialapio vikio (kairėje) požymiai
-
Žiedynas
-
Lapai
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Vicia tenuifolia Roth, CWRnl
- ↑ Vicia tenuifolia, CABI – Invasive Species Compendium.
- ↑ Губанов И. А. 844. Vicia tenuifolia Roth – Горошек тонколистный // Иллюстрированный определитель растений Средней России : в 3 т. / И. А. Губанов, К. В. Киселёва, В. С. Новиков, В. Н. Тихомиров. – М. : Товарищество науч. изд. КМК : Ин-т технол. исслед., 2003. – Т. 2 : Покрытосеменные (двудольные: раздельнолепестные). – С. 487.
- ↑ Новопокровский И. В., Размадзе Е. К вопросу о кормовом значении дикорастущих степных трав. – 1930. – 10 с.
- ↑ Горошек тонколистный
- ↑ A. Lekavičius. Vadovas augalams pažinti. Vilnius: Mokslas, 1989.