Slaptoji mongolų istorija
Slaptoji mongolų istorija (mong. Монголын нууц товчоо) – seniausia išlikusi mongolų kalba parašyta knyga. Ji buvo sukurta netrukus po Čingischano mirties. Autorius ar autoriai nežinomi. Originalas nėra išlikęs, spėjama, kad buvo parašytas mongolų raštu. Seniausios išlikusios versijos yra tik transkripcijos į kinų raštą ir datuojamos XIV a. pabaiga.
Reikšmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]„Slaptoji mongolų istorija“ yra vienas iš nedaugelio pačių mongolų rašytų istorinių šaltinių apie Mongolų imperiją. Dauguma kitų šaltinių yra užrašyti persų, arabų ar kinų, t. y. tuometinių mongolų imperijos priešų. Taip pat tai yra bene svarbiausias Čingischano biografijos šaltinis.
Lingvistams „Slaptoji mongolų istorija“ yra vienas svarbiausių ikiklasikinės ir viduriniosios mongolų kalbos šaltinių.
Knyga yra laikoma literatūros klasika.
Turinys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaip ir daugumoje kitų to meto raštų, „Slaptojoje mongolų istorijoje“ tikrų įvykių atpasakojimai supinti su legendomis ir pagražinimais. Ji pradedama nuo aiškiai mitologinio Čingischano giminės geneologijos nupasakojimo. Tuomet aprašoma, kaip Temudžino tėvas Jesugejus pagrobė jo motiną, bei paties Temudžino ankstyvasis gyvenimas iki kol jis įgijo Didžiojo Chano titulą. Vėliau nupasakojamos Čingischano ir Ugedejaus karinės kampanijos Eurazijoje. Knyga pabaigiama Ugedejaus apmąstymais apie tai, ką jis darė gerai ir ką blogai.
Daug ištraukų iš „Slaptosios mongolų istorijos“ yra aptinkamos XVII a. mongolų veikale „Auksinė santrauka“ (Altan Tobchi). Ištraukos ten yra dažniausiai papildytos ir paredaguotos.
Vertimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ne vėliau, kaip Mingų dinastijos laikais „Slaptoji mongolų istorija“ Kinijoje jau buvo plačiai žinoma knyga. Ji būdavo naudojama kaip priemonė mokytis mongolų kalbos, taip pat ir kaip šaltinis kinų istoriniuose veikaluose.
1915–1917 m. mongolų mokslininkas Tsend Gun pirmą syk išvertė knygą į šiuolaikinę mongolų kalbą.
Rusų sinologo Piotro Kafarovo publikacijos atkreipė į „Slaptąją mongolų istoriją“ Vakarų dėmesį. Jis pirmasis išvertė knygos ištraukas iš kinų kalbos. 1937 m. vokiečių sinologas Erich Haenisch išleido šią knygą rekonstruota senąja mongolų kalba, o 1941 m. – vertimą į vokiečių kalbą. 1962 m. Borisas Pankratovas išleido vertimą į rusų kalbą.
1964 m. Arthur Waley išleistame įvairių senovės raštų rinkinyje buvo ir kai kurių „Slaptosios mongolų istorijos“ ištraukų vertimai į anglų kalbą. Francis Woodman Cleaves pirmasis išleido pilną anglišką vertimą, tačiau specialiai naudodamas archaišką anglų kalbą siekiant atspindėti knygos senumą.
Italų istorikas Igor de Rachewiltz 1971–1985 m. palaipsniui išleido pilną knygos vertimą su išsamiais komentarais tiek apie mongolų istoriją ir kultūrą, tiek apie paties vertimo ypatybes.
Šiuo metu „Slaptoji mongolų istorija“ yra išleista daugiau nei trisdešimčia kalbų.