Skalsa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Skalsa senovės lietuvių mitologijoje – gausos, palaimos, pilnatvės (kornukopijos) sąvoka. Vietomis skalsą kaip deivę mini Matas Pretorijus, vėliau deivę mini Jokūbas Brodovskis ir Pilypas Ruigys. Skalsos deivei buvo skirta speciali šventė[1].

Skalsa buvo lyginama su romėnų cornu copiae („gausybės ragu“). Matas Pretorijus aprašo derliaus nuėmimo metu vykusią skalsos šventę, kurios metu lietuviai iš pirmųjų grūdų kepę mažus kepalėlius ir po tris dėję į aruodus.[2]

Lietuvių kultūroje žodis „skalsa“ ilgą laiką tebebuvo valgančiųjų pasveikinimo žodelis. Skalsa tai tiek kokio nors daikto savybė (t. y., taupumas, gebėjimas mažame kiekyje sutalpinti daug galios), pvz. duonos, miltų, malkų skalsa, derliaus skalsa, tiek bendra laimės, gerovės, pritekliaus sąvoka, abstrakcija (namų skalsa).

Žodis kilo nuo skilti/skelti (plg. nuskilti – „pasisekti“). Vedose skalsos atitikmenimis galima laikyti kṣema, bhadra, suomių mitologijoje – sampo. Taip pat susijęs žodis Dalia (plg. skilti > dalis).

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Skalsa. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 295 p.
  2. Skalsa. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 19 psl.