Simfoninis orkestras
 |
Dėmesio! Straipsnis ar jo dalis neturi išnašų į patikimus šaltinius. Dėl to medžiaga gali būti nepatikima. Pagal Vikipedijos nuostatas, nepatikrinama informacija gali būti trinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite medžiagą išnašomis į šaltinius. |
Simfòninis orkèstras, filharmòninis orkèstras – nuo 80 iki 120 muzikos instrumentų ansamblis, griežiantis tokiam ansambliui specialiai sukurtus didelės apimties simfoninės muzikos (simfonijas, koncertus, operas, baletus ir kt.) arba pritaikytus (instrumentuotė) kūrinius (siuitas, šokius ir kt.). Būdinga darnus ansambliškumas, homogeniškas skambesys, kuris atspindi simfonijos pobūdį.
Rūšys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal vienodų medinių pučiamųjų instrumentų skaičių, simfoniniai orkestrai vesti dviejų rūšių:
- dvigubos sudėties (mažasis simfoninis orkestras)
- trigubos sudėties (didysis simfoninis orkestras).
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Simfoninis orkestras pradėjo formuotis XVIII a. klasicizmo epochoje. Tuomet jo sudėtis buvo nedidelė – vos 25 muzikantai. Orkestre dominavo styginiai instrumentai, buvo kelios poros medinių pučiamųjų, kartais valtornės ir trimitai, ir vienintelis mušamasis – timpanas.
Pirmieji kompozitoriai, rašę simfoniniam orkestrui, buvo didieji Vienos klasikai – J. Haidnas, V. A. Mocartas ir L. van Bethovenas. Jų kūryboje susiformavo tobuliausias muzikos žanras orkestrui – simfonija.