Seinų vyskupija

Seinų vyskupija
Archidioecesis de Sejna seu Augustoviensis
Katalikų bažnyčios vyskupija

Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilika (pagrindinė bažnyčia)

Valstybė(s)	Lenkijos Kongreso karalystė

Metropolija	Varšuvos metropolija
Dekanatai	12
Įkurta	1818 m.
Panaikinta	1925 m.

Seinų vyskupija (lenk. Diecezja sejneńska; kartais dar vadinta Augustavo vyskupija, lenk. Diecezja augustowska) – vyskupija, egzistavusi 1818–1925 m. šiaurės rytinėje Lenkijoje ir pietvakarių Lietuvoje.

Suskirstymas

1818 m. Augustavo vyskupijai priskirta 31 parapija iš Plocko vyskupijos (3 – Lomžos, Viznos, Vonsošo dekanatai) ir 89 parapijos iš Vygrių vyskupijos (8 dekanatai). 1819 m. naujoji vyskupija suskirstyta į 12 dekanatų:^[1]

6 lenkiški: Augustavo dekanatas, Lomžos dekanatas, Tykocino dekanatas, Višockų dekanatas, Viznos dekanatas, Vonsošo dekanatas;
6 lietuviški: Alvito dekanatas, Kalvarijos dekanatas, Lazdijų dekanatas, Marijampolės dekanatas, Seinų dekanatas, Zapyškio dekanatas.

1830 m. vyskupijoje buvo 127 parapinės bažnyčios, 9 filijos ir 2 viešos koplyčios, turėjusios nuolatinius kunigus.^[2]

1867 m. sudarytos naujos gubernijos, tad Seinų vyskupija atsidūrė naujose gubernijose:^[3]

Lomžos gubernija – 4 dekanatai: Kolno dekanatas, Lomžos dekanatas, Mazovijos dekanatas, Ščučyno dekanatas;
Suvalkų gubernija – 7 dekanatai: Augustavo dekanatas, Kalvarijos dekanatas, Marijampolės dekanatas, Seinų dekanatas, Suvalkų dekanatas, Vilkaviškio dekanatas, Vladislavovo dekanatas.

1914 m. vyskupijoje buvo 127 parapinės bažnyčios, 22 filijos ir 3 viešos koplyčios, turėjusios nuolatinius kunigus.^[2]

Istorija

Vyskupija įkurta Lenkijos Kongreso karalystėje 1818 m. kovo 25 d. vietoje anksčiau buvusios Vygrių vyskupijos. Šį nutarimą priėmė popiežius Pijus VII. Vyskupijos centras buvo Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilika. 1821 m. popiežius nusprendė perkelti vyskupijos centrą į Suvalkų miestą, bet vyskupijos vadovai įnirtingai priešinosi ir pasiekė, kad vyskupijos centras liktų Seinuose. Vyskupija priklausė Varšuvos metropolijai.

Vyskupija apėmė beveik visą Augustavo vaivadijos teritoriją. Dominikonų bažnyčiai suteiktas katedros titulas, 1822 m. sudaryta kapitula, 1826 m. vienuolyne įkurta kunigų seminarija. Vyskupai iki 1830 m. būdavo ir senatoriai, daugiausia gyvendavo Varšuvoje, po 1837 m. įsikūrė Seinuose.^[1]

Šiaurinėje vyskupijos dalyje gyveno lietuvių dauguma. Dalis vyskupų palaikė lietuvybės puoselėjimą, dalis tam priešinosi.^[2] Po 1863 m. sukilimo vyskupiją bandyta uždaryti. 1869 m. į Rusiją ištremtas vyskupas Konstantinas Ireniušas Lubenskis. Iki sukilimo vyskupijoje buvo 361 000 tikinčiųjų ir 230 kunigų. 1860 m. parapijoje buvo 465 000 tikinčiųjų. 1914 m. vyskupijoje jau buvo 694 000 tikinčiųjų ir 368 kunigai.

1918 m. dalis vyskupijos pateko į Lietuvos teritoriją ir dalis į Lenkijos teritoriją. Lietuvoje vyskupijos dekanatas buvo Vilkaviškio dekanatas, jam vadovavo vyskupas Antanas Karosas. Lenkiškajai vyskupijos daliai vadovavo vyskupas Romuald Jałbrzykowski atstovybėje Lomžos mieste. Per 1918–1925 m. vyskupijoje atsirado 30 naujų parapijų.

1925 m. spalio 28 d. lenkai panaikino vyskupiją ir prijungė prie Lomžos vyskupijos.^[4] Lietuvos teritorijoje Pijus XI 1926 m. įkūrė naują Vilkaviškio vyskupiją buvusios Augustavo vyskupijos dalyje su centru Vilkaviškyje. Panaikinimo metu vyskupijoje buvo 104 parapijos, 12 dekanatų, 369 000 tikinčiųjų ir 169 kunigai.

Vyskupai

Jonas Klemensas Golaševskis (1818 m. birželio 30 d. – 1820 m. kovo 8 d.)
Ignotas Stanislavas Čiževskis (1820 m. gegužės 29 d. – 1823 m. gruodžio 11 d.)
Mykolas Jonas Manugevičius (1825 m. gruodžio 19 d. – 1834 m. birželio 24 d.)
Paulius Strašinskis (1836 m. lapkričio 21 d. – 1847 m. birželio 21 d.)
Konstantinas Ireniušas Lubenskis (1862 m. gegužės 21 d. – 1869 m. birželio 16 d.)
Petras Paulius Vežbovskis (1872 m. rugpjūčio 25 d. – 1893 m. liepos 1 d.)
Antanas Baranauskas (1897 m. rugpjūčio 2 d. – 1902 m. lapkričio 26 d.)
Antanas Karosas (1910 m. balandžio 7 d. – 1925 m. spalio 28 d.).

Vyskupai sufraganai:

Polikarpas Augustinas Marcejevskis (1819–1827),
Stanislavas Choromanskis (1829–1836),
Juozapas Holiakas (1883–1890),
Romuald Jałbrzykowski (1918–1925).

Šaltiniai

↑ ^1,0 ^1,1 Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (žinynas). – Vilnius, „Pradai“, 1993. ISBN 9986-405-05-X // psl. 37
↑ ^2,0 ^2,1 ^2,2 Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (žinynas). – Vilnius, „Pradai“, 1993. ISBN 9986-405-05-X // psl. 38
↑ Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (žinynas). – Vilnius, „Pradai“, 1993. ISBN 9986-405-05-X // psl. 37–38
↑ Diocese of Łomża. Catholic-hierarchy.org (tikrinta 2025-11-14).

Nuorodos

Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (žinynas). – Vilnius, „Pradai“, 1993. ISBN 9986-405-05-X // psl. 37–39

[m37-1] 1,0 ^1,1 Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (žinynas). – Vilnius, „Pradai“, 1993. ISBN 9986-405-05-X // psl. 37

[m38-2] 2,0 ^2,1 ^2,2 Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (žinynas). – Vilnius, „Pradai“, 1993. ISBN 9986-405-05-X // psl. 38

[3] Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (žinynas). – Vilnius, „Pradai“, 1993. ISBN 9986-405-05-X // psl. 37–38

[4] Diocese of Łomża. Catholic-hierarchy.org (tikrinta 2025-11-14).

[1]

[2]

[3]

[4]