Saugoma teritorija
Saugoma teritorija – tiksliai apibrėžtas sausumos arba vandens plotas, turintis pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ar kitokią vertę ir saugomas teisinėmis priemonėmis.[1] Ji įsteigiama valstybės, o kartais ir privataus asmens, dalis yra inicijuojamos tarptautinių organizacijų (pavyzdžiui, Pasaulio paveldo sąrašas).
Saugomos teritorijos gali būti įvairių tipų, besiskiriančių pagal jose taikomos apsaugos griežtumą ir saugomo objekto pobūdį. Didžioji dalis saugomų teritorijų yra sausumoje, tačiau jos steigiamos ir jūrose bei vandenynuose. Saugomos teritorijos kuriamos siekiant išsaugoti jose esančią biologinę įvairovę, nykstančias rūšis, ekologinius procesus, unikalius gamtos paminklus, natūralius išteklius, kultūriškai svarbias vietas.
Pasaulyje 2018 m. buvo beveik 238 000 saugomų teritorijų, jos užėmė bendrą 46 mln. km² plotą (20 mln. km² sausumos ir 26 mln. km² vandens). Iš viso saugoma 14,7 % viso sausumos ploto ir 7,3 % vandenynų ploto.[2]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Saugomų teritorijų užuomazgomis gali būti laikomos vietovės, kurias vietiniai gyventojai vadino šventomis, buvo nustatę elgesio jose taisykles. Europoje ilgą laiką taip pat egzistavo specialūs medžioklės plotai, kuriuose leista medžioti tik karaliams, kunigaikščiams ar kitokį titulą turintiems asmenims.[3]
Pirmasis įstatymais apibrėžtas nacionalinis parkas buvo Jeloustonas, įkurtas JAV šiaurės vakarinėje dalyje, 1872 m. Augant žmogaus poveikiui aplinkai, saugomos teritorijos pradėtos kurti daugumoje valstybių ir šiuo metu vaidina svarbų vaidmenį aplinkosaugoje.
Kategorijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal apsaugos griežtumą Pasaulinei gamtos apsaugos organizacijai priklausanti Pasaulio saugomų teritorijų komisija saugomas teritorijas skirsto į:[4]
- I kategorija – rezervatai. Juose siekiama išsaugoti natūralią laukinę gamtą, neleidžiama ūkinė veikla, stipriai ribojamas lankytojų srautas.
- II kategorija – nacionaliniai parkai. Jie panašūs į rezervatus, tačiau atviresni lankytojams, vykdo šviečiamąją veiklą.
- III kategorija – gamtos paminklai. Tai paprastai sąlyginai nedideli išskirtiniai gamtos objektai, saugomi nuo sunykimo.
- IV kategorija – buveinių ir rūšių draustiniai. Jais siekiama apsaugoti specifines rūšis ir jų buveines, ribojama joms žalą daranti veikla.
- V kategorija – kraštovaizdžio draustiniai. Jų paskirtis saugoti ekologiniu arba kultūrinių požiūriu išskirtines gamtos vietas. Draustiniuose leidžiama jiems nežalinga, dažniausiai tradicinė ūkinė veikla.
- VI kategorija – draustiniai su darniu gamtinių išteklių panaudojimu. Juose leidžiama darni, neigiamo poveikio saugomai teritorijai nedaranti ūkinė veikla.
Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2012 m. duomenimis, saugomos teritorijos Lietuvoje užima 11 521 km² plotą (apie 17,6 % visos šalies teritorijos):[5]
- draustiniai (1578,7 km²)
- regioniniai parkai (4489 km²)
- nacionaliniai parkai (1444 km²)
- rezervatai (188,1 km²)
- biosferos rezervatai ir poligonai (2364 km²)
- į kitas saugomas teritorijas nepatenkantys Natura 2000 plotai (1226,4 km²)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Chape, S., Spalding, M., Jenkins, M. (2008). The World's Protected Areas. University of California Press, p. 7-8
- ↑ Protected Planet Report 2018, The UN Environment Programme World Conservation Monitoring Centre
- ↑ History of Protected Areas Archyvuota kopija 2012-07-16 iš Wayback Machine projekto., UNEP
- ↑ Dudley, N. (2008). Guidelines for Applying Protected Area Management Categories. International Union for the Conservation of Nature, p. 7–23
- ↑ Saugomų teritorijų statistika Archyvuota kopija 2020-11-30 iš Wayback Machine projekto., Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, 2020-11-01