Sapieginė kriaušė

Sapieginės veislės kriaušė prof. Adomo Hrebnickio sudarytame „Vaisių atlase“ (rus. „Атлас плодов“), 1906 m.

Sapieginė − sena lietuviška vasarinė kriaušių (lot. Pyrus communis) veislė.

Istorija

Sinoniminiai vardai: Sapiežanka, Lenkiškas Bergamotas, Bergamotte Sapiejanka, Kuršo Bergamotas (Kurländische Bergamotte) ir kt. Vaisius, savo forma kiek suplotas iš viršaus, primena rūtinių šeimos hibridinę rūšį − bergamotą, tai atsispindi ir kai kuriuose šios pavadinimuose. Bergamoto formos kriaušės XIX a. pab.−XX a. pr. Vakarų Europoje itin išpopuliarėjo. Buvo paplitusi legenda, kad Lietuvon šios rūšies sodinukus iš Prancūzijos neva buvo atvežusi LDK didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos duktė (iš čia ir Sapieginės vardas). Visgi žinomas pomologas Adomas Hrebnickis nustatė, kad tai liaudiškos selekcijos vietinė kriaušė ir nereikėtų jos painioti su prancūziška rūšimi Bergamote ronde d'été ar kitomis. Įvedus eksploatacijon geležinkelį Sankt Peterburgas–Varšuva, juo Rytų Lietuvos gyventojai šias kriaušes ir kitas sodo gerybes dideliais kiekiais veždavo parduoti į Rusijos imperijos sostinės turgavietes. Dabartiniais laikais veislė nebėra populiari.

Aprašymas

Vaismedžiai augūs: su galingu kamienu ir plačiu piramidišku vainiku. Pasodinus derėti pradeda po 6−7 metų, mėgsta derlingas dirvas. Žiemos šalčiams vidutiniškai ištvermingi. Vaisiai smulkūs, kiek suplotai apvalūs. Subrendusių kriaušių odelė šviesiai geltona, saulėtoje pusėje padengta šviesiai rausvos spalvos dryželiais. Minkštimas baltas, vidutiniškai sultingas, saldžiarūgščio skonio. Derlius skinamas rugpjūčio antroje pusėje, saugyklose išsilaiko apie 20 dienų. Vaisiai vidutiniškai transportabilūs, tinka vartoti švieži arba perdirbti į vyną, taip pat juos galima džiovinti žiemai.

Šaltiniai

• Сапежанка
• ЭСБЕ/Бергамот
• Груша Сапежанка (Бергамот польский)
• Grusza Bergamota jesienna czerwona