Sąjungininkų intervencija Rusijos pietuose

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sąjungininkų intervencija Rusijos pietuose
Priklauso: Rusijos pilietinis karas
Char Renault et soldats français a Odessa 1918 1919.jpg
Prancūzų tankai Odesoje 1919 m.
Data 1918 m. – 1919 m.
Vieta Pietų Rusija, Ukraina
Rezultatas Sovietų Rusijos pergalė
Konflikto šalys
Jungtinė Karalystė Jungtinė karalystė
Prancūzija Prancūzija
Flag of Greece (1822-1978).svg Graikija
Flag RSFSR 1918.svg Sovietų Rusija

Sąjungininkų intervencija Rusijos pietuose – D. Britanijos, Prancūzijos ir Graikijos ginkluotųjų pajėgų įsikišimas į Rusijos pilietinį karą 19181920 m. Įsikišimo tikslas buvo padėti Rusijos pietinės dalies baltųjų pajėgoms kovoti su bolševikais, taip pat užtikrinti savo geopolitinius interesus.

Pagrindinis pagalbos A. Denikinui ideologas ir organizatorius buvo D. Britanijos karo ministras V. Čerčilis. Praktiškai visas RPGP (rus. ВСЮР, iš rus. Вооружённые силы Юга России 'Rusijos Pietų ginkluotosios pajėgos') materialinis techninis aprūpinimas laikėsi sąjungininkų tiekimo dėka. Didžioji dalis tiekiamų krovinių buvo po Pirmojo pasaulinio karo likusių karinių sandėlių turinys. Todėl tiekiamos ginkluotės susidėvėjimas siekdavo iki 40%, dėl ko nuolat kildavo problemos su komplektacija ir atsarginėmis dalimis.

D. Britanija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Britų kariniai laivai įplaukia į Sevastopolį. 1918 m. ruduo.
Britų šarvuotlaivis HMS „Lordas NelsonasNovorosijsko reide. 1919 m. pavasaris.

D. Britanijos karinei misijai Rusijos pietuose vadovavo:

  • iki 1919 m. sausdio 19 d. – generolas majoras Pulas (Poole)
  • iki 1919 m. birželio 14 d. – generolas leitenantas Č. Brigsas (Charles Briggs)
  • iki evakuacijos iš Novorosijsko 1920 m. kovą – generolas Holmanas (Holman)

D. Britanijos misija buvo įsikūrusi Jekaterinodare. Joje dirbo 99 karininkai ir 132 kareiviai bei civiliai. Visi jie buvo D. Britanijos karo ministerijos samdomi darbuotojai.

Kariniai veiksmai Užkaukazėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1917 m. britų dalinys Dunsterforce, kurį sudarė apie tūkstantį australų, anglų ir kanadiečių, buvo atšaukti iš Mesopotamijos fronto ir pasiųsti saugoti Baku naftos gręžinių. Pradžioje būrį ties Enzeliu sulaikė raudongvardiečių būrys (apie 3000 žmonių). Tada būrys į Baku buvo permestas laivais Kaspijos jūra. Po susidūrimų su turkų ir azerbaidžaniečių kariuomenėmis 1918 m. Sunsterforce buvo priverstas pasitraukti.

1918 m. lapkričio vidurį turkai, pralaimėję Pirmą pasaulinį karą, buvo priversti atsitraukti iš Azerbaidžano. 1918 m. lapkričio 17 d. į Baku atvyko 5 tūkst, karių britų būrys, kuriam vadodavo generolas Viljamas Tomsonas (William Thomson). Miste buvo įvesta karinė padėtis.

Donas ir Kubanė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. Denikinas ir dalis jo pasekėjų tikėjosi, kad D. Britanija pasiųs padėti baltagvardiečiams savo kariuomenę. Derybos apie tai vyko iki 1919 m. rudens, bet, pralaimėjus A. Kolčiakui, sąjungininkai nutarė, kad baltieji nepajėgūs nugalėti bolševikus. „Sąjungininkų išdavystė“ smarkiai paveikė Baltosios armijos dvasią, nes raudonųjų pranašumas gyvąja jėga ir materialiniais ištekliais buvo toks didelis, kad be išorinės paramos laimėti buvo sudėtinga.

1919 m. lapkritį Londono mero surengtame bankete britų premjeras Lloidas Džordžas (David Lloyd George) pareiškė, kad baltųjų rėmimas yra tuščias jėgų ir lėšų švaistymas, todėl karinė pagalba Denikinui nutraukta. Tačiau Denikino teritorijoje vis dar veikė humanitarinės misijos.

Evakuojant Novorosijską į krantą buvo išlaipintas karališkųjų škotų šaulių (Royal Scots Fusiliers) antrasis batalionas. Jam dengiant, nežiūrint į paniką, pavyko sulaipinti į britų laivus 8 tūkst. baltųjų kariškių ir jų šeimų narių, o į kitus laivus – dar virš 25 tūkstančių žmonių.

JAV[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

JAV Savanorių armijos atžvilgiu buvo tik stebėtojas. Amerikiečių karinei misijai vadovavo admirolas McKelly, o jo padėjėjas buvo pulkininkas Fordas. Pagalba sergantiems ir sužeistiems baltagvardiečiams užsiėmė amerikiečių Raudonasis Kryžius.

Prancūzija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1918 gruodžio 18 d. Prancūzijos kariuomenė okupavo Odesą, gruodžio 25 d. – Sevastopolį. 1919 m. pradžioje prancūzai, kartu su graikų daliniais ir šiek tiek rumunų bei čekoslovakų, užėmė Chersoną, Nikolajevą ir Tiraspolį.

Graikija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Graikiją atstovavo 1-asis armijos korpusas, kuriam vadovavo generolas leitenantas Konstantinas Nideris (Konstantinos Nider). Korpusas susidėjo iš dviejų divizijų (abejų divizijų štabai buvo Odesoje):

  • 2-os divizija (vadovaujama generolo Vlakopoulos):
    • 1-o pėstininkų pulko (I, II, III batalionai)
    • 7-o pėstininkų pulko (I, II, III batalionai)
    • 34-o pėstininkų pulko (I, II, III batalionai)
    • 65-as kalnų artilerijos pulkas
    • viena inžinierių kuopa
  • 13-os divizija (vadovaujama generolo Manetas):
    • 2-o pėstininkų pulko (I, II, III batalionai)
    • 3-o pėstininkų pulko (I, II, III batalionai)
    • 5-o Evzonų pulko (I, II batalionai)

Korpusas kariavo su bolševikais Kryme ir Odesoje. Okupacinėse pajėgose buvo 30 tūkst. graikų. Iš viso žuvo 18 graikų karininkų ir 380 kareivių. Graikai iš Rusijos pasitraukė 1919 m. balandį.[1]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Деникин А. И. «Очерки русской смуты»
  • Kenez P. Civil War in South Russia, 1919–1920: The Defeat of the Whites
  • Kinvig, Clifford, "Churchill’s Crusade: The British Invasion of Russia, 1918–1920
  • Munholland J.K. (1981) The French army and intervention in Southern Russia, 1918–1919 In: Cahiers du monde russe et soviétique. Volume 22, Nr. 22-1, pp. 43-66

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. psl.32, knyga – Гражданская война в России, 1917–1922. Войска интервентов, rašytojai – Дерябин А., Дзысь И., spausdinta 1999 metais