Pereiti prie turinio

Rotveileris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rotveileris
Standartas: Nr. 147, FCI II grupė, 2.1 sekcija (molosinio tipo)
Ūgis (ties ketera)
Patinas: 61-68 cm
Kalė: 56-63 cm
Svoris
Patinas: 50 kg
Kalė: 42 kg
Savybės
Plaukas: Vidutinio ilgumo, tankus, gerai sulaikantis vandenį
Aktyvumas: Vidutinis
Intelektas: Aukštas
Temperamentas: Ištikimas, užsispyręs, savarankiškas, patikimas, lengvai dresuojamas
Tinkamumas apsaugai: Aukštas
Tinkamumas tarnybai: Aukštas
Vados dydis: 4-6
Ilgaamžiškumas: 10-12 m.

Rotveileriai (vok. Rottweiler) – Tarptautinės kinologų federacijos pripažinta (Nr.147, gr.2, sk. 2.1) šunų veislė, kilusi iš Vokietijos.

Veislės istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rotveileriai – viena seniausių šunų veislių pasaulyje. Jų kilmės istorija siekia romėnų laikus, kai rotveilerių protėviai buvo gyvulių varovai ir sargai. Jie padėdavo romėnų kariuomenei prižiūrėdami ir varydami galvijų bandas, saugojo kaimenes nuo plėšrių žvėrių bei gyvulių vagių. Prireikus, su kariais stodavo į mūšį. Šių šunų paskirtis buvo daugialypė. Ilgesniam laikui romėnai įsikūrė netoli dabartinio Viurtembergo, Nekaro upės pakrantėse. Jų įkurtas Rotveilio miestelis „padovanojo“ vardą šunų veislei. Romėnų atsigabenti šunys susikryžmino su vietiniais šunimis, ir gan greit jų palikuonys tapo populiarūs. Rotveileriai ir toliau darbavosi varovais bei sargais, pakeisdavo arklius – traukė vežimaičius, gabeno produktus į turgus. Iškilus grėsmei, gynė šeimininkus bei jų turtą. Tuomet jiems prilipo Rotveilio mėsininkų šunų (vok. Metzgerhund) vardas. Mėsininkai veisė juos dėl puikių darbinių savybių bei akivaizdžios naudos, kas ypač būdinga visai vokiečių kinologijai (prisiminkite vokiečių aviganių, dobermanų, taksų, kurtsharų ir kt. šunų paskirtį). Kadangi Viurtenbergas buvo prekybinis centras, į jį suplaukdavo šimtai prekybininkų, o drauge ir įvairiausio plauko sukčių bei plėšikų. Išlikę pasakojimai, kaip mėsininkai ir kiti prekijai pinigus parišdavo rotveileriams pakaklėje, o patys užplūsdavo Viurtenbergo smukles.

Kai dvidešimtojo amžiaus pradžioje Vokietijos policijai prireikė daugiau tarnybinių šunų, rotveileriai, juos išbandžius, buvo tarp labiausiai šiai tarnybai tinkamų. Austrijoje ir dabar jie darbuojasi kartu su tvarkos sergėtojais. Rotveilerių turi ir Lietuvos policija bei kitos tarnybos.

Kūnas juodos spalvos, su aiškiai išreikštomis gelsvos arba rudos spalvos dėmėmis ant skruostų, krūtinės, kojų ir antakių. Dėmės krūtinėje suformuoja du ryškius apverstus trikampius, kurie neturi būti susijungę. Nagai juodi. Gomurys gali būti su juodomis dėmėmis, nors liežuvis yra rausvas. Nasrai stambūs, tačiau žandikaulis neišsikišęs.

Rotveilerio akys šiltos, tamsiai rudos – bet kokios kitos spalvos akys būtų nukrypimas nuo standarto. Žvilgsnis ramus, protingas, bebaimis. Ausys nulėpusios, prigludusios prie galvos. Kailis vidutinio ilgumo, tankus, gerai sulaikantis vandenį.

Gimdami rotveileriai turi uodegas. Seniau uodegos šalintos, nes saugant gyvulius dažnai lūždavo ir būdavo infekcijos šaltinis. Uodegos šalinamos iki pirmo slankstelio iš karto po gimimo. Daugelyje Europos Sąjungos šalių tokios operacijos draudžiamos.[1] Atsižvelgiant į tai naujausiame Tarptautinės kinologų federacijos rotveilerių standarto aprašyme sutrumpinta uodega nėra privaloma.[2]

Krūtinė plati ir siekia šuns alkūnes, plaučiai labai dideli. Nugara tiesi. Pagal Tarptautinę kinologų federaciją standartus patinų ūgis turi būti 61–68 cm, patelių – 56–63 cm. Vidutinis svoris 50 kg patinams ir 42 kg kalėms.

Rotveileris

Gerai išauklėtas, treniruotas ir socializuotas rotveileris bus patikimas ir mylintis draugas. Tačiau nedresuotas arba blogai dresuotas šuo gali būti destruktyvus ir netgi labai pavojingas šeimininkui ir aplinkiniams. Rotveileriai myli vaikus, yra labai ištikimi, lengvai mokosi ir siekia įtikti. Jie gali būti labai užsispyrę, todėl juos mokant reiktų elgtis griežtai, tačiau teisingai.

Rotveileriai loja retai. Patinai dažniausiai tyliai stebi aplinką ir išlieka ramūs, kol nėra grėsmės. Kalių lojimas gali būti problema joms susilaukus šuniukų. Įdėmūs šeimininkai dažniausiai pastebi, kada rotveileris jaučia grėsmę. Lodamas šuo dažniausiai išreiškia ne atsaką į realią grėsmę, o susierzinimą dėl išorinių veiksnių (skambutis, mašinos signalizacija). Esant grėsmei, plaukai pasišiaušia per visą nugaros ilgį, šuo prityla arba negarsiai urzgia. Susiklosčius pavojingai situacijai, rotveileris gali pulti neatsižvelgdamas į šeimininką ir pats nuspręsti, kaip elgtis.

Rotveileriai labai stabilūs ir savimi pasitikintys šunys. Renkantis laikyti šios veislės šunį reikia įvertinti rotveilerių dydį ir jėgą. Ankstyva socializacija ir susipažinimas su kuo daugiau naujų žmonių, gyvūnų ir situacijų yra labai svarbūs teisingai auklėjant.

Rotveilerių agresija siejama su blogu veisimu, auklėjimu, socializacijos trūkumu, natūraliu sargumu arba smurtu prieš šunį. Išreikšta agresija yra nusižengimas standartams.

  1. http://www.cdb.org/euro.htm Archyvuota kopija 2007-05-28 iš Wayback Machine projekto.
  2. www.fci.be/uploaded_files/147GB2000_en.doc