Romualdas Kurila
Romualdas Kurila (g. 1945 m. liepos 15 d. Kaptoriūnuose, Pastovių rajonas, Baltarusija) – Lietuvos inžinierius mechanikas, habilituotas technologijos mokslų daktaras.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1968 m. baigė Kauno politechnikos institutą. 1983 m. technikos mokslų daktaras. 1996 m. stažavo Lulea, 2001 m. Chalmerso (Švedija) ir Vienos m. (Austrija) technologijos universitetuose.
1970–1973 m. Metalo pjovimo staklių instituto Vilniaus filialo vyresnysis inžinierius, 1973–1985 m. Kauno politechnikos instituto mokslinio centro „Vibrotechnika“ vyresnysis mokslo darbuotojas. Nuo 1985 m. KPI (nuo 1990 Kauno technologijos universitetas) dėstytojas, 1985–1996 m. Darbų saugos katedros vedėjas, nuo 1991 m. profesorius.
Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mokslinių tyrimų svarbiausios sritys – netiesiniai reiškiniai sąveikaujant vibruojantiems kūnams, labai tikslios ultragarsinės pavaros, vibraciniai mechanizmai, triukšmo ir vibracijų mažinimo būdai, darbo aplinkos įtaka žmogaus sveikatai, vibracijų, triukšmo įtaka žmogaus reakcijoms, jų trukmei, klaidų skaičiui, judesio tikslumui. Sukurta triukšmo ir vibracijų priemonė, kuri leido 78 kartus sumažinti statinio vibraciją. 119 išradimų, iš jų 7 patentuoti, autorius.[1]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vibraciniai judesio keitikliai, 1983 m.
- Dvimatės vibracinės pavaros, 1986 m.
- Žmogaus sauga ir sveikata, su kitais, Technologija, 2004 m.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1986 m. LTSR valstybinė premija
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Romualdas Kurila. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 303 psl.