Riurikas Loninas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Riurikas Loninas
vep. Rürik Lonin
Gimė 1930 m. rugsėjo 22 d.
Kaskesručejaus k., Rusija Rusija
Mirė 2009 m. liepos 17 d. (78 metai)
Šioltozeras, Rusija Rusija
Veikla kraštotyrininkas, rašytojas

Riurikas Loninas (vep. Rürik Lonin, rus. Рю́рик Петро́вич Ло́нин, 1930 m. rugsėjo 22 d. Kaskesručejaus k., Vepsų valsčiuje, Karelijoje, Rusijos Federacijoje2009 m. liepos 17 d. Šioltozere, Karelijoje, Rusijos Federacijoje) – kraštotyrininkas, vepsų folkloro rinkėjas, rašytojas (kūrė vepsų ir rusų kalbomis), nusipelnęs Karelijos Respublikos kultūros darbuotojas, Šioltozero vepsų etnografinio muziejaus įkūrėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Kaskesručejaus (vep. Kaskez) kaime vepsų šeimoje. Pasak R. Lonino, tėvas jį pavadino Riuriku, nes buvo įsitikinęs vepsiška Naugardo kunigaikščio Riuriko kilme.[1]

4-ojo dešimtmečio pabaigoje R. Loninas pradėjo eiti į Kaskesručejaus mokyklą. 1946 m. baigė mokyklą ir įstojo į Petrozavodsko amatų mokyklą Nr. 2, kur mokėsi šaltkalvio-įrankių gamintojo specialybės. Po amatų mokyklos baigimo 1948 m. buvo nukreiptas į Pertrozavodską, į Onegos mašinų gamyklą. Tais metais R. Loninas pradėjo rašyti eiles vepsų kalba. 1952–1955 m. tarnavo kariuomenėje, po to dirbo Petrozavodsko automobilių remonto gamykloje. 1956 m. susipažino su Rusijos mokslų akademijos Karelijos tyrimų centro Kalbos, literatūros ir istorijos instituto kalbotyros skyriaus vedėju filologu N. Bogdanovu, kuris tyrė vepsų ir karelų kalbas.

1957 m. grįžo į Šioltozerą ir dirbo šaltkalviu.

N. Bogdanovo paskatintas, nuo 1956 iki 1993 m. Karelijoje, Leningrado ir Vologdos srityse laisvu nuo darbo metu rinko vepsų folklorą. Surinktą vepsų etnografijos medžiagą R. Loninas publikavo respublikos folkloro ir istorijos rinkiniuose. 1967 m. įkūrė Šioltozero vepsų etnografinį muziejų, vienintelį muziejų Rusijoje, kuris skirtas vepsų kultūrai.

1977–1979 m. – memorialinio Šioltozero partizanų pogrindžio muziejaus vadovas. 1980–2001 m. buvo jo iniciatyva sukurto etnografinio muziejaus mokslo darbuotojas.

Nuo 1957 iki 2001 m. dalyvavo vepsų liaudies chore. Kaip aktyvus vepsų kultūrinės bendruomenės narys, nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos buvo įsitraukęs į vepsų kalbos, raštijos ir kultūros atkūrimo darbus. Dvejetą metų (nuo 1987 iki 1989 m.) Šioltozero vidurinėje mokykloje dėstė vepsų kalbą.

1999 m. režisierė A. Surikova apie R. Lonino kraštotyros veiklą pastatė dokumentinį filmą „Riurikas ir jo Šioltozeras“ (šis dokumentinis filmas – pirmasis cikle „Rusijos provincijų muziejai“).

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Rjurik Lonin: «Kiinnostukseni taustat». Punalippu 2/1989, p. 128.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Карелия: энциклопедия: в 3 т. / гл. ред. А. Ф. Титов. Т. 2: К — П. — Петрозаводск: ИД «ПетроПресс», 2009. — 464 с.: ил., карт. ISBN 978-5-8430-0125-4 (т. 2) — С. 175
  • Kaталог личногo архива Рюрика Петровича Лонина. — Петрозаводск: Шелтозерский вепсский этнографический музей и Карельский государственный краеведческий музей, 2000.