Ribinis asmenybės sutrikimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ribinis asmenybės sutrikimas

Norvegų tapytojo Edvardo Muncho paveikslas „Sagė. Eva Mudocci“
ICD-10F60.3
ICD-9301.83

Ribinis asmenybės sutrikimas – asmenybės sutrikimas, pasireiškiantis nuotaikos nestabilumu ir prastu savęs vertinimu. Žmonės su šiuo sutrikimu linkę į pastovius nuotaikos svyravimus ir pykčio protrūkius. Jie dažnai pyktį kaupia savyje, dėl to žaloja savo kūną. Neretai grasina savižudybe ar bando nusižudyti. Mąsto juodai – baltai, įsivelia į intensyvius, konfliktiškus santykius. Greitai supyksta, kuomet kas nors neatitinka jų lūkesčių. Ribinis asmenybės sutrikimas taip pavadintas, kadangi manyta, jog jis yra psichozės riba.

Simptomai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ribiniam asmenybės sutrikimui būdinga:

  • savižala ar bandymai nusižudyti;
  • stiprūs baimės, nerimo, depresijos jausmai;
  • impulsyvus elgesys;
  • piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikais, maistu;
  • valgymo sutrikimai;
  • žemos savivertės jausmas;
  • nestabilūs santykiai su draugais, šeima, partneriais.

Gydymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sutrikimas gan dažnas, paveikiantis 2% suaugusiųjų. Moterys kenčia nuo šio sutrikimo daug dažniau nei vyrai. Beveik 20% psichiatrinių hospitalizacijų vyksta dėl ribinio asmenybės sutrikimo. Gydomi pacientai neretai sugeba dalinai pagerinti padėtį, bet retas kuris pilnai pasveiksta. Gydoma mokant tinkamai reikšti jausmus, atsisakyti destruktyvaus elgesio, medituojant, jei reikia, padedant atsikratyti žalingų įpročių.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]