Riba (matematika)
Riba – pamatinė matematinės analizės sąvoka, kuri intuityviai suvokiama kaip reikšmė, prie kurios matematinė funkcija „artėja“, kai funkcijos argumentas artėja prie tam tikros reikšmės.[1] Ribos yra plačiai naudojamos daugelyje matematikos sričių, įskaitant integralinį ir diferencialinį skaičiavimą, apibrėžiant funkcijos tolydumą, išvestines ir integralus.
Ribos formulių pavidalu dažnai yra rašomos taip:
skaitoma taip: „funkcijos f, kurios argumentas x artėja prie c, riba yra lygi L“. Čia „lim“ reiškia lotynų kalbos žodį limit (ribą).[2] Faktas, jog funkcija f(x) artėja prie ribos L kai x artėja prie c yra vaizduojamas rodykle į dešinę pusę (→):
Funkcijos riba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sakykime f yra realias reikšmes įgyjanti funkcija, o yra realusis skaičius. Intuityviai kalbant, užrašas
reiškia, kad f(x) galima priartinti kaip norima arti L, priartinant x prie c.[3] Šiuo atveju pastarąją formulę galima skaityti „funkcijos f riba, kai x artėja prie c, yra L“. Taip pat sakoma kad „funkcijos f riba taške c yra L“.
Matematikas Ogiuestenas-Lui Koši (Augustin-Louis Cauchy) 1821 metais,[4] o vėliau ir matematikas Karlas Vaierštrasas (Karl Weierstrass), pateikė griežtą ribos apibrėžimą, kuris dabar kartais vadinamas (ε, δ) ribos apibrėžimu: pagal šį apibrėžimą, reiškia, kad kiekvienam teigiamam skaičiui δ egzistuoja teigiamas skaičius ε, kad visiems x tenkinantiems galioja |f(x) − L| < ε.
Apibrėžime raidė ε (mažoji graikų alfabeto raidė epsilon) žymi bet kokį mažą teigiamą skaičių, taigi „f(x) kaip norima priartėja prie L“ reiškia, kad f(x) galiausiai patenka į intervalą (L − ε, L + ε), ką taip pat galima užrašyti naudojant absoliučios reikšmės ženklą kaip |f(x) − L| < ε.[4] Frazė „kai x artėja prie c“ nurodo, kad turimos omenyje kintamojo x reikšmės, nutolusios nuo skaičiaus c mažesniu atstumu nei tam tikras teigiamas skaičius δ (mažoji graikų alfabeto raidė delta) – tai yra, kai x priklauso arba (c − δ, c) arba (c, c + δ), ką kitaip galime užrašyti . Iš pirmosios nelygybės išplaukia, jog .[4]
Iš ribos egzistavimo neišplaukia, jog f(c)=L. Funkcija netgi neturi būti apibrėžta taške c.
Aukščiau nurodytas apibrėžimas turi prasmę, kai c yra baigtinis skaičius, tačiau ribą galima apibrėžti ir kai c lygus +∞ ar -∞. Šiuo atveju reiškia, kad kiekvienam teigiamam skaičiui δ egzistuoja teigiamas („didelis“) skaičius S, kad visiems x tenkinantiems galioja |f(x) − L| < ε (analogiškai , jei |f(x) − L| < ε galioja visiems x tenkinantiems ).
Verta pastebėti, kad ribos apibrėžimas begaliniuose taškuose nėra iš esmės kitoks, kadangi natūrali baigtinio skaičiaus c aplinka yra intervalų (c − δ, c) ir (c, c + δ) sąjunga, o begalybės +∞ aplinka yra intervalas pavidalo (S, +∞) (bei begalybės -∞ aplinka yra intervalas pavidalo (-∞, S). Šis pastebėjimas leidžia natūraliai pratęsti ribos sąvoką funkcijoms apibrėžtoms topologinėse erdvėse, negriežtai šnekant, aibėse, kuriose apibrėžta aplinkų struktūra.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Stewart, James (2008). Calculus: Early Transcendentals (6th leid.). Brooks/Cole. ISBN 0-495-01166-5.
- ↑ Udo Quak. Kaip suprasti matematiką. Teminis žinynas. – Kaunas: Šviesa, 2003. – 99 p. ISBN 5-430-03555-6
- ↑ Weisstein, Eric W. „Epsilon-Delta Definition“. mathworld.wolfram.com (anglų). Nuoroda tikrinta 2020-08-18.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Larson, Ron; Edwards, Bruce H. (2010). Calculus of a single variable (Ninth leid.). Brooks/Cole, Cengage Learning. ISBN 978-0-547-20998-2.