Riba (matematika)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Riba - dydis, prie kurios funkcija arba seka "artėja", kai jos argumentas arba indeksas artėja prie tam tikros reikšmės.[1] Ribos yra plačiai naudojamos integraliniame ir diferencialiniame skaičiavime, nustatant funkcijos tolydumą, skaičiuojant išvestines ir integralus.

Ribos formulių pavidalu dažnai yra rašomos taip:

skaitoma taip: "funkcijos f, kurios argumentas n arėja prie c, riba yra lygi L". Čia "lim" reiškia limit (ribą). Faktas, jog funkcija f(n) artėja prie ribos L kai n artėja prie c yra vaizduojamas rodykle į dešinę pusę (→):

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Stewart, James (2008). Calculus: Early Transcendentals, 6th, Brooks/Cole. ISBN 0-495-01166-5.