Raitieji lankininkai

Raitieji lankininkai (angl. Mounted archery) – raitosios kavalerijos kariai, ginkluoti lankais, mūšyje judantys ant žirgų (rečiau ant kitų gyvūnų), kovojantys su priešu šaudydami iš lankų. Raitojo lankininko gebėjimą šaudyti iš lanko apsunkina tikslaus atstumo iki taikinio nežinojimas, pastovaus atskaitos taško nebuvimas, kuomet judant žirgui tenka paleisti strėlę iš vis kitos pozicijos. Šaulys turi būti ir geras raitelis, sugebantis valdyti arklį vien tik kojomis.

Šiais laikais raituosius lankininkus galima dažniausiai sutikti viduramžių šventėse organizuojamuose lankininkystės turnyruose, sporto varžybose.^[1]^[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Raitoji kavalerija gerai tiko kovojant didelėse atvirose vietovėse. Naudoti sustiprinti lenktieji lankai, pagaminti iš medžio, rago ir sausgyslių. Be lanko, raitelis dar galėjo turėti ietį ar kitą duriamąjį ginklą. Raitieji šauliai taip pat dalyvavo medžioklėse su lankais, saugojo naminių gyvulių bandas. Rašytiniai šaltiniai juos mini jau nuo geležies amžiaus, buvo paplitę viduramžiais tarp Eurazijos klajoklių tautų. Raitųjų lankininkų kavalerijas Antikos laikmečiu daugiausia naudojo iraniečiai, indai, viduramžiais – mongolai, tiurkai. Ši praktika išplito į Rytų Europą (per sarmatus ir hunus), Mesopotamiją, Rytų Aziją. Jie tapo ypač gerbiami Japonijos samurajų tradicijoje, kur šaudymas iš lanko nuo žirgo vadinamas yabusame, viena iš kiudo atmainų. Vystantis ginkluotei, atsiradus parakiniams šaunamiesiems ginklams, po XVI a. lankų naudojimas kavalerijoje ėmė mažėti.