Racionalaus pasirinkimo teorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.

Racionalaus pasirinkimo teorija (RPT) – neoklasikinė ekonomikos teorija, aiškinanti piliečių, politikų ir valstybės tarnautojų veiksmus iš racionalumo pozicijų, kaip kad aiškinami ir gamintojų bei vartotojų savanaudiški veiksmai. Teorija taikoma viešosios veiklos sektoriuje, jungia mikroekonomikos ir politologijos idėjas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Racionalaus pasirinkimo ištakos siekia XVII a., kuomet Adamas Smitas išleido veikalą „Tautų turtas“ (1776), kuriuo remiasi neoklasikinė ekonomikos teorija. Viena iš veikalo idėjų teigia, kad kiekvienas iš mūsų siekiame savanaudžių tikslų, tačiau tinkamoje aplinkoje šie savanaudiški siekiai gali duoti visuomenei naudingus vaisius. Nors RPT ištakos siekia Adamo Smito laikus, tačiau šią idėją ilgai ignoravo tiriantieji viešąjį sektorių. Tik XX a. antrojoje pusėje ši teorija buvo iškelta.

Formaliais teorijos pradininkais laikomi: Ekonomistai – J.M. Buchananas ir G. Tullockas 1962 m. išleido veikalą „The Calculus of Consent“, kuriame buvo teigiama, kad tiek piliečių, tiek valstybės tarnautojų ne tik ekonominis, bet ir politinis elgesys yra paremtas ne municipaliniais idealais ar „viešuoju interesu“, o siekimu gauti būtent asmeninės naudos.

Prielaidos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Žmonių motyvacijos šaltinis: pinigai ir galimybė gauti asmeninės naudos.
  • Racionalūs individai renkasi iš kelių variantų.
  • Jie pasirenka variantą, kuri suteikia jiems didžiausią pasitenkinimą
  • Šios teorijos šalininkai bando suformuluoti idėją, kad kiekvieno individo veiksmai iš esmės yra „racionalūs“, t. y., žmogus prieš priimdamas bet kokį sprendimą pirma pasveria savo veiksmo kainą ir galimos naudos vertę.

Samprata[taisyti | redaguoti kodą]

1) Virtuali pasirinkimo variantų aibė:

  • Šio proceso pradžios taškas yra visi logiškai neprieštaringi (virtualūs) veikėjo elgesio variantai.

2) Apribojimai ir reali variantų aibė:

  • Tačiau ne visi variantai gali būti realizuoti: apribojimai iš virtualių elgesio galimybių išskiria realaus elgesio galimybes.

3) Pirmenybės (norai) ir nuomonės:

  • Veikėjas iš realių elgesio galimybių variantų renkasi vieną, pagal tai, kam jis teikia pirmenybę arba pagal turimus išteklius.

Kritika[taisyti | redaguoti kodą]

Racionalaus pasirinkimo teorija yra kritikuojama 3 požiūriais:

  • Praktiniu – racionalaus pasirinkimo teoretikai kelia netinkamo pobūdžio klausimus.
  • Empiriniu – racionalaus pasirinkimo teorijos vystytojai ir plėtotojai niekada nebandė patikrinti šios teorijos empiriškai
  • Teoriniu – šio tipo kritikams kyla klausimas: visgi ar išvados, išdėstytos racionalaus pasirinkimo teoretikų iš tikrųjų, išplaukia iš prielaidų?

Apibendrinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Remiantis racionalaus pasirinkimo teorija, galima paaiškinti individo sprendimo priėmimo ar dalyvauti, ar nedalyvauti visuomeniniuose reikaluose procesą, taip pat individualių sprendimų priėmimo logiką dalyvaujant kolektyviniuose reikaluose, tačiau ji nepaaiškina, kaip tokių kolektyvų individai bendrauja tarpusavyje, kad priimtų maksimaliai naudingą sau ir kitiems sprendimą. Tuo požiūriu racionalaus pasirinkimo teorija yra ribota, nes baigiasi su dalyvavimo pradžia. Todėl, vystant diskusijas dėl teorinio visuomenės dalyvavimo pagrindo, reikia remtis ir komunikacine planavimo teorija, kurios loginis pagrindas tik prasideda, kai baigiasi racionalaus pasirinkimo teorija.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Norkus Zenonas. Max Weber ir racionalus pasirinkimas. – Vilnius: Margi raštai, 2003.
  • Scott Jones „Rational Choice Theory“, 2000 m.
  • Petukienė Evandželina, Tijūnaitienė Regina, Raipa Alvydas „Visuomenės dalyvavimas: socialinio kapitalo, demokratijos ir racionalaus pasirinkimo teorijų apžvalga”. Žurnalas VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS, 2007 m., nr. 21