Panzerhaubitze 2000
| Panzerhaubitze 2000 | ||
|---|---|---|
.jpg)
| ||
| Tipas | ||
| Tipas | Vikšrinė savaeigė haubica | |
| Sukurta | 1987–1995 | |
| Gaminama | nuo 1995 | |
| Gamintojai | Krauss-Maffei Wegmann (KMW) Rheinmetall | |
| Šalys kūrėjos |  Vokietija
| |
| Charakteristikos | ||
| Pabūklas | 155 mm 52 kalibrų ilgio[1] | |
| Užtaisymas | pusiau automatinis | |
| Šaudymo greitis | ~10 šūvių per minutę[1] | |
| Nuotolis | iki 40–50 km[1] | |
| Važiuoklė | Torsioninė[1] | |
| Variklio galia | 1000 AG[1] | |
Panzerhaubitze 2000, dažnai trumpinama PzH 2000 – Vokietijoje sukurta 155 mm savaeigė haubica su 52 kalibrų ilgio pabūklu. Haubica buvo sukurta kompanijų Krauss-Maffei Wegmann (KMW) ir Rheinmetall, o tarnybą pradėjo 1998 metais. Pasižymi didele šaudymo sparta bei šūvio nuotoliu.[1]
PzH 2000 haubicas naudoja ir Lietuvos ginkluotosios pajėgos.[2]
Kūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Septintajame dešimtmetyje, Vokietija, Britanija ir Italija siekė sukurti bendrą haubicą ir kartu pradėjo vystyti SP-70 projektą.[3] Šio projekto tikslas buvo pakeisti senstančius JAV gamybos M109 haubicų modelius.[3] Tačiau 1986 metais, dėl įvairių techninių problemų, projektas buvo nutrauktas.[4] Vokietijos vyriausybė nusprendė pasitelkti savo pramonę bei pradėti nuosavą haubicos projektą, atitinkantį atnaujintus NATO reikalavimus. Iš pasiūlytų dizainų pasirinktas kompanijos Wegmann & Co projektas.[4] Pirmas PzH 2000 prototipas buvo sukurtas 1993 metais, o aktyvi tarnyba Bundesvere pradėta 1998 metais.[5]
Dizainas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.jpg)
Rheinmetall sukūrė 155 mm 52 kalibro su NATO standartais suderintą pabūklą; 60 sriegių, 8 m ilgio ir padengtą chromu bei kurio gale yra laibgalio stabdys.[1] Detonacijos kapsulė įdedama atskirai per konvejerio juostą, o visas kitas pabūklo užtaisymas bei valymas automatizuotas.[5] Haubica gali būti pilnai naudojama kovoje su trijų žmonių įgula, tačiau paprastai naudojama penkių žmonių įgula.[1] Sistema geba iššauti 3 sviedinių per 9 sekundes seriją ir palaikyti 10 sviedinių per 56 sekundes tempą.[5] Sviedinių papildymas yra automatizuotas; du operatoriai per mažiau nei 12 minučių gali įkelti 60 sviedinių ir sprogstamųjų užtaisų.[1]
Didžiausias pabūklo nuotolis su standartiniu sviediniu yra 30 km, o su aktyviuoju raketiniu sviediniu iki 54 km.[6] 2019 m. lapkritį PzH 2000 L52 pabūklas iššovė sviedinį beveik 67 km nuotoliu.[7] Nuo 2020 metų L52 pabūklo prototipas su nauju užtaisu bandomas 75 km nuotoliu.[8] Haubica taip pat gali iššauti valdomus M982 Excalibur bei išmaniuosius SMArt 155 sviedinius.[1]
Kompanija Wegmann tiekė važiuoklę ir bokštelį; dalis naudojamų komponentų yra tokie patys kaip ir Leopard 2 tanke, o važiuoklė pasižymi dideliu pravažumu. Bokštelyje yra fazinės anteninės gardelės radaras, skirtas matuoti kiekvieno paleisto sviedinio žiotinį greitį.
Kovinis naudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmą kartą PzH 2000 buvo panaudota 2006 metais, Nyderlandų karinių pajėgų, kovose prieš Talibaną, Kandaharo provincijoje, Afganistane.[9] Tuomet šios haubicos buvo reguliariai naudojamos koalicijos pajėgų Urozgano provincijoje. Vokietijos Bundesveras pirmą kartą panaudojo PzH 2000 haubicas 2010 metais, Kundūzo provincijoje.[10]
Rusijos–Ukrainos karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2022 m. birželio mėnesį Ukrainai buvo perduota dvylika PzH 2000: septynios iš Vokietijos ir penkios iš Nyderlandų.[11] Haubicos pademonstravo didelį kovinį efektyvumą, tačiau dėl itin intensyvaus naudojimo reikalavo dažnos priežiūros. Anot Rheinmetall generalinio direktoriaus, PzH 2000 pabūklo vamzdžio tarnavimo laikas yra apie 4500 šūvių, o tuomet vamzdį reikia pakeisti; tačiau, gamintojo nuostabai, Ukrainoje buvo pasiekiama iki 20 000 šūvių.[12] Bundesveras atsiuntė atsargines dalis, o ginklams remontuoti buvo pasirinktas remonto centras Lietuvoje.[13] Vėliau Ukrainai buvo perduota daugiau PzH 2000 haubicų, o jų bendras skaičius viršijo 40 vienetų.
Operatoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šalys, naudojančios PzH 2000:[1]
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 Foss, Christopher F, red. (2011). Jane's Armour and Artillery 2011–2012 (32 leid.). Surrey: Janes Information Group. pp. 809–813. ISBN 978-0-71062-960-9.
- ↑ „Lietuvos kariuomenė sustiprino artileriją: gavo visas 18 savaeigių haubicų“. LRT. 2022-04-06. Nuoroda tikrinta 2024-05-06.
- ↑ 3,0 3,1 Sawhney, R. G. (1984). „Field Artillery Today and Tomorrow“. Strategic Analysis. 7 (11): 928–941. Nuoroda tikrinta 2024-07-13.
- ↑ 4,0 4,1 Muradian, Vago (20 October 1997). „Wide range of improvements planned for PzH 2000 howitzer“. Defense Daily. 197 (13): 5. Nuoroda tikrinta 2024-07-13.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 Tucker, Spencer C. (2015). Instruments of War: Weapons and Technologies That Have Changed History. USA: Bloomsbury Publishing. p. 359. ISBN 9781440836558.
- ↑ „155mm Artillery Modular Charge System“ (PDF). Rheinmetall. Nuoroda tikrinta 2024-07-13.
- ↑ „Rheinmetall sets three new distance records for indirect fire in South Africa“. edrmagazine.eu. 2019-11-27. Nuoroda tikrinta 2024-07-13.
- ↑ „Rheinmetall develops new long-range howitzer“. Janes. 2019-11-29. Nuoroda tikrinta 2024-07-13.
- ↑ „Krauss-Maffei Wegmann – Ihr Partner rund um Wehrtechnik“. Suarchyvuotas originalas 2007-09-28. Nuoroda tikrinta 2007-03-02.
- ↑ „Bundeswehr setzt erstmals schwere Artillerie ein“. Hamburger Abendblatt. 2010-07-12. Suarchyvuotas originalas 2013-12-05.
- ↑ „First heavy weapons from Germany arrive in Ukraine“. Deutsche Welle (anglų). 2022-06-21. Nuoroda tikrinta 2022-06-22.
- ↑ „Rheinmetall-Chef räumt Verluste deutscher Waffen in Ukraine ein“. NTV (vokiečių). Nuoroda tikrinta 2023-06-11.
- ↑ „Lithuania to repair at least 12 Ukrainian PzH2000 howitzers“. Kyiv Independent. 2022-10-29. Nuoroda tikrinta 2024-05-01.