Pronija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Pronija (gr. pronoia – globa) – Bizantijos žemėvaldos forma XIXV a., artima beneficijai ir lenui. Imperatoriai pasauliečiams arba vienuolynams suteikdavo teisę iki gyvos galvos (neretai ir paveldimai) iš tam tikros teritorijos valstiečių savo naudai rinkti valstybės mokesčius. Nuo XIII a. imta dalyti ir dirbamos žemės plotus. Už proniją jų savininkai (pronijarai) dažnai ir patys privalėdavo tarnauti kariuomenėje ir pateikdavo tam tikrą skaičių karių.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. PronijaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 228 psl.