Prievartinė diplomatija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Prievartinė diplomatija (angl. coercive diplomacy) arba „prievartinis įtikinėjimas“ yra „pastangos priversti valstybę ar bet kurį kitą tarptautinių santykių veikėją pakeisti savo elgesį grasinant arba panaudojant ribotą jėgą."[1] Šis terminas taip pat tinka apibūdinti „gąsdinimą panaudoti karinę jėgą siekiant politinių tikslų įgyvendinimo“.[2]

Apžvalga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prievartinė diplomatija yra diplomatinė strategija, kurioje dažniausiai vadovaujamasi grasinimais panaudoti jėgą, bet ne pačia jėga. Jeigu nėra galimybių išvengti karinės jėgos panaudojimo siekiant sustiprinti įtikinėjimo diplomatiją, jėga yra naudojama ribotai, taip siekiant tik parodyti, kad didesnio masto kariniai veiksmai yra tikėtini, jei nebus patenkinti grasinančio veikėjo (valstybės ar kito tarptautinių santykių veikėjo reikalavimai.[3]

Prievartinės diplomatijos strategijoje naudojamos priemonės – grasinimas panaudoti jėgą arba, prireikus, panaudoti ribotą ir tikslinę jėgą gerai kontroliuojamomis priemonėmis, taip pat – grasinimų derinimas su derybomis, naudojant teigiamus paskatinimus. Prievartinės diplomatijos panaudojimo tikslas – paveikti priešininką ir jo veiksmus savo naudai arba pasiekti geriausią įmanomą kompromisą vengiant galimos krizės (politinės, karinės ar kito pobūdžio).[4]

Prievartinė diplomatija siejama su atgrasymo strategija. Atgrasymo strategija naudojama siekiant atbaidyti priešininką vykdyti suplanuotus veiksmus dar jų nepradėjus. Dažniausiai tai daroma įtikinant priešininką, kad jo planuojami veiksmai jam neatsipirks taip sumažinant veikėjo motyvaciją.[5] Tuo tarpu prievartinė diplomatija dažniausiai naudojama nutraukti jau pradėtus procesus. Priešingai nei jėgą sausai naudojanti karinė strategija, prievartinė diplomatija yra lankstesnė, ji paveikia veikėjų psichologiją.[6]

Strategijos struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stanfordo universiteto profesoriaus Alexanderio George‘o teigimu, naudojant prievartinę diplomatiją siekiama įgyvendinti tris tikslus. Visų pirma, siekiama įtikinti priešininką atsisakyti savo tikslų. Antra, siekiama įtikinti priešininką atšaukti jau pradėtą politinį procesą. Trečia, siekiama įtikinti priešininką įvykdyti esminius pokyčius valdžios struktūrose.[7] Norėdami sėkmingai panaudoti prievartinę diplomatiją, politikos formuotojai privalo įvykdyti kelis esminius uždavinius. Visų pirma, jie turi apsispręsti ko ir kaip reikalauti iš priešininko: ar paskubinti jį sutikti su savo keliamais reikalavimais; taikyti ar ne bausmę tuo atveju, jei priešininkas nepaklus reikalavimams, taip pat nuspręsti bausmės pobūdį ir dydį; ar pasikliauti savo grasinimo poveikiu, ar taip pat paskatinti priešininką teigiamu atoveiksmiu tuo atveju, jei reikalavimai bus įvykdyti greitai ir sklandžiai.[8]

Alexanderis George‘as sukūrė modelį, kuriame nurodomi galimi veikimo būdai ir metodai, pagal kuriuos prievartinė diplomatija galėtų būti sėkmingai taikoma įgyvendinant konkrečius tikslus. Galimi veikimo būdai:

1. Ultimatumas;
2. Numanomas ultimatumas;
3. „Pabandysim-pamatysim“ (angl. Try-and-See);
4. „Palaipsninis veržlės prisukimas“.

Pirmasis variantas – ultimatumas – klasikinis prievartinės diplomatijos taikymo metodas. Pats ultimatumas pasižymi trimis esminėmis savybėmis: reikalavimas oponentui, nurodytas konkretus terminas iki kurio reikalaujama sutikti su reikalavimu; grasinimas nubausti už nebendradarbiavimą, siekiant išgąsdinti priešininką ir tuo pačiu jį įtikinti, kad bendradarbiavimas jam būtų naudingesnė alternatyva.[9]

Numanomas ultimatumas atitinka visus įprasto ultimatumo bruožus išskyrus vieną – jis neturi nurodyto konkretaus termino iki kada reikia įgyvendinti iškeltas sąlygas.

Trečioji priemonė, „Pabandysim-pamatysim“ (angl. Try-and-See) labiausiai pabrėžią pirmąją ultimatumo savybę – reikalavimų oponentui iškėlimą. Šiuo atveju nėra laiko limito, dėl to oponentas nėra skubinamas. Tačiau tokiu pavieniu veiksmu ar grasinimu norima įtikinti priešininką elgtis pagal savo pageidavimus dar nesiėmus aštresnių priemonių.[10]

„Palaipsninis veržlės prisukimas“ (angl. Gradual Turning of the Screw) yra panašus į „Pabandysim-pamatysim“ strategiją. Šiuo atveju grasinimai nėra skuboti, jie yra didinami pamažu, o galų gale gali baigtis karinės jėgos panaudojimu, jei priešininkas nusprendžia nebendradarbiauti.[11] Naudodami prievartinę diplomatiją, politikos formuotojai dažnai keičia vienus metodus kitais, priklausomai nuo to, kaip į vykdomą spaudimą reaguoja priešininkas.

Sėkmingo rezultato užtikrinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarp daugybės prievartinę diplomatiją aiškinančių teorijų, Danijos Karališkojo gynybos koledžo dėstytojo Peterio Viggo Jakobseno suformuluota idealioji strategija įvardija keturias esmines sąlygas, kurias privalo įvykdyti sėkmingą prievartinę diplomatiją norintis įvykdyti veikėjas:

1. Grasinimas panaudoti jėgą prieš oponentą;
2. Nurodytas konkretus terminas atsakymui;
3. Oponento užtikrinimas dėl reikalavimų ateityje;
4. Siūlomas paskatinimas bendradarbiavimo atveju.

Pirmasis reikalavimas Peterio Viggo Jakobseno idealiojoje strategijoje priverčia oponentą suvokti, kad pasipriešinimas jam kainuos daugiau nei reikalautojo sąlygų įvykdymas.[12] Antruoju reikalavimu siekiama parodyti priešininkui, kad prievartinės diplomatijos naudotojas turi pakankamai valios iš tiesų įvykdyti savo grasinimus[13] Oponentų užtikrinimas dėl galimų naujų reikalavimų nebuvimo ateityje taip pat padeda užtikrinti oponento apsisprendimą bendradarbiauti. Peterio Viggo Jakobseno teigimu, jei oponentas manys, kad jo priešininkas gali bet kada iškelti naujus reikalavimus, bendradarbiavimo tikimybė smarkiai sumažėja. Paskutinė sąlyga, paskatinimas oponentui, padeda įgyti oponento pasitikėjimą ir taip pat padidina bendradarbiavimo tikimybę.[14]

Sėkmingu prievartinės diplomatijos pavyzdžiu dažnai įvardijamas 1962 m. vykusios Kubos krizės sprendimas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Robert J. Art and Patrick M. Cronin, The United States and Coercive Diplomacy United States Institute of Peace Press, Washington, DC 2003
  2. Carnes Lord, "The Psychological Dimension in National Strategy," with comments by Paul A. Smith, Jr., and Richard G. Stilwell, in Barnett and Lord, eds., Political Warfare and Psychological Operations (National Defense University Press, 1989)
  3. Major Lisa A. Nemeth. „The Use of Pauses in Coercion: An Explanation in Theory“
  4. Jack S. Levy. „Deterrence and Coercive Diplomacy: The Contributions of Alexander George“
  5. George, Alexander and William Simons. The Limits of Coercive Diplomacy, 2nd Rev. ed. [Boulder, Colorado: Westview Press, Inc. 1994
  6. George, Alexander and William Simons. The Limits of Coercive Diplomacy 2nd Rev. ed. [Boulder, Colorado: Westview Press, Inc. 1994
  7. Jakobsen, P.V. (2007). „Coercive Diplomacy“, Contemporary Security Studies, (Oxford: Oxford University Press)
  8. George, Alexander. Forceful Persuasion: Coercive Diplomacy as an Alternative to War United States Institute of Peace Press, Washington, DC.1991.
  9. George, Alexander. Forceful Persuasion: Coercive Diplomacy as an Alternative to War United States Institute of Peace Press, Washington, DC.1991
  10. George, Alexander. Forceful Persuasion: Coercive Diplomacy as an Alternative to War United States Institute of Peace Press, Washington, DC.1991
  11. George, Alexander. Forceful Persuasion: Coercive Diplomacy as an Alternative to War United States Institute of Peace Press, Washington, DC.1991
  12. Jakobsen, P.V. (2007). „Coercive Diplomacy“, Contemporary Security Studies, (Oxford: Oxford University Press).
  13. Jakobsen, P.V. (2007). „Coercive Diplomacy“, Contemporary Security Studies, (Oxford: Oxford University Press).
  14. Jakobsen, P.V. (2007). „Coercive Diplomacy“, Contemporary Security Studies, (Oxford: Oxford University Press).