Prekariatas

Prekariatui priskiriami laisvai samdomi, mažai socialinių garantijų turintys darbuotojai, pvz., maisto išvežiotojai

Prekariatas (iš angl. precarious 'nestabilus, nesaugus' arba lot. precarius 'išmaldautas, suteiktas iš malonės; nesaugus') – sociologijos, ekonomikos sąvoka, kuria apibrėžiama socialinė klasė, gyvenanti prekarizacijos sąlygomis, t. y., neturinti nuolatinio, pastovaus darbo, socialinių garantijų, materialinės gerovės, užtikrintumo dėl ateities.

Ši sąvoka įvesta atliepiant XX a. pr. įsigalėjusią proletariato sąvoką – jei proletarais buvo vadinami tie, kurie neturi kapitalo ir gali parduoti tik savo darbo jėgą, tai prekarijai yra tie, kurie darbo rinkoje dalyvauja tik iš dalies. Prekariato sąvoka atsirado dar XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, siekiant įvardinti žmones su žemiausiomis pajamomis, dirbančius nepilną darbo dieną, sezoninius darbus arba šešėliniame sektoriuje. Pirmą kartą šį terminą panaudojo prancūzų sociologas Roberas Kastelas, po to jį pritaikė italų ekonomistas Aleksas Fotis, kuris tvirtino, kad prekariatas postindustrinėje firmoje yra tai, kuo buvo proletariatas pramonės gamykloje.

Prekariatui priskiriami tie darbuotojai, kurie neturi ilgalaikių darbo sutarčių, dirbą laisvai samdomą (freelance) darbą, turi mažiau socialinių garantijų, nuolat turi ieškoti darbo pasiūlymų; pvz., vairuotojai, rašytojai, grafikos dizaineriai, kompiuterių specialistai, vertėjai, redaktoriai, prekių išvežiotojai ir kt. Kompanijos, samdydamos darbuotojus pagal laisvąsias sutartis, sutaupo pinigų nemokėdamos už tokių darbuotojų sveikatos, socialinį draudimą, bet gaudamos tokią pačią naudą kaip iš etatinių darbuotojų. Prekariato atstovai, neturėdami socialinių garantijų, gyvena nuolatinėje nežinioje, turi mažiau pilietinių teisių. Prekariatui priskiriami tiek neišsilavinę, iš darbininkų klasės iškritę žmonės, nebegalintys pasiekti tėvų sukurtos gerovės, tiek migrantai, tiek išsilavinę specialistai, nerandantys tinkamo darbo. Visas šias grupes jungia netikrumo jausmas, kurį lemia jų padėties neapibrėžtumas, ribotos galimybės gauti socialines išmokas, faktinis socialinės paramos ir kokių nors perspektyvų nebuvimas. Dažniausiai dirbdamas pagal laikinus kontraktus, prekariatas neturi teisės į valstybės pagalbą, pensijas, atostogas, nedarbo pašalpas, ligos išmokas ir medicinos sąskaitų apmokėjimą. Dalis prekariato atstovų tiesiog dirba šešėlinėje darbo rinkoje ir į nieką neturi teisių. Dažnai prekariato atstovai neturi nuosavo būsto ir yra priversti jį nuomoti. Prekariatas užstringa užburtame rate, kuriame niekas neaišku: trumpalaikis ir nepastovus darbas neleidžia susikurti profesinės tapatybės, o gyvenimas keičiant būstus – ilgalaikių socialinių santykių. Šie prekariškumo būseną gilinantys procesai palaipsniui iš užimtumo sferos persikelia ir į asmeninį gyvenimą, kuriame formuojasi nestabilūs identitetai ir profesijos, trapūs santykiai, netvarūs sprendimai, pradedama dvejoti tokiomis kultūrinėmis praktikomis, kaip santuoka, vaikų susilaukimas, būsto įsigijimas, bendrystės puoselėjimas. Šias pamažu keičia dažnos skyrybos, nuovargio tėvystė, bevaikystė, savotiškas išvietinimas, kurie populiariai vadinami socialiniu mobilumu.

Prekariato atsiradimas siejamas su neoliberaliojo kapitalizmo įsigalėjimu, socialinio solidarumo institucijų suirimu bei pasaulinių pigios darbo jėgos rinkų atsivėrimu. Prekariatas kartais įvardijamas kaip žemiausia socialinė klasė.