Pranciškus Vladislovas Nagurskis
| Pranciškus Vladislovas Nagurskis | |
|---|---|
| Nagurskiai | |
| |
| Nagurskių herbas | |
| Gimė | ? Džiuginėnai |
| Mirė | 1751 m. Kurtuvėnai |
| Tėvai | Jonas Nagurskis |
| Sutuoktinis (-ė) | Joana Šukštaitė |
| Vaikai | Jokūbas Ignotas Nagurskis Laurynas Nagurskis |
| Pareigos | Žemaitijos pakamaris |
Pranciškus Vladislovas Nagurskis (m. 1751 m. pab. ar 1752 m. pr. palaidotas Tytuvėnų bažnyčioje) – Žemaitijos ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos politinis, karinis ir visuomenės veikėjas.
Giminė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kilęs iš Žemaitijos bajorų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinių ir visuomenės veikėjų Nagurskių giminės. Tėvas Jonas Nagurskis, broliai Jurgis Nagurskis (m. po 1749 m.) ir Mikalojus Nagurskis (m. po 1728 m.). Su žmona, Mazovijos pastalininko dukterimi Joana Šukštaite, turėjo 8 vaikus, iš kurių pasižymėjo Laurynas ir Jokūbas Ignotas.
Valdos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1718 m. mirus tėvui su broliais susitarė dėl Džiuginėnų dvaro pasidalijimo. 1717 m. iš Kniazevičių įsigijo per karą su švedais nukentėjusius Kurtuvėnus ir pavertė juos svarbiausia giminės rezidencija. Ūkiui atsigaunant po karų sėkmingai plėtė valdas, jam dar gyvam esant Nagurskiai įėjo į turtingiausių Lietuvos dvarininkų dvidešimtuką.
Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo 1703 m. Pavenčių seniūnas, nuo 1711 m. – Mažųjų Dirvėnų netoli Kurtuvėnų tijūnas ir Žemaitijos pilies teisėjas, nuo 1715 m. – Žemaitijos teismo paseniūnis, nuo 1719 m. – Žemaitijos pakamaris.
Būdamas pamaldus aukojo Kėdainių, Dotnuvos, Kražių bažnyčioms ir vienuolynams.[1]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Rita Regina Trimonienė. Nagurskių giminės istorija. Kurtuva. Kurtuvėnų regioninio parko metraštis 2002–2005 m. Nr.8: Nagurskiai. Garsios giminės istorija ir palikimas / leidinį sudarė Salvijus Kulevičius. Kaunas: Lututė, 2006, p. 6-12. ISSN 1392–2955.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Rita Regina Trimonienė. Pranciškus Vladislovas Nagurskis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 700 psl.