Pompeo Batoni
Pompejas Batonis (it. Pompeo Batoni, 1708 m. sausio 25 – 1787 m. vasario 4 d.) – XVIII a. italų tapytojas, vienas klasicistinės dailės pradininkų.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pompejas Batonis gimė 1708 m. gegužės 25 d. Lukoje. Jo tėvas buvo auksakalys. P. Batonis tikriausiai mokėsi Lukoje iki 1727 m., kai jis apsigyveno Romoje. Romoje jis dirbo su neapolitiečių tapytoju Sebastjanu Konka. 1741 m. priimtas į Romos dailininkų Šv. Luko akademiją, buvo susijęs su Johanu J. Vinkelmanu. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu jis garsėjo alegorinėmis-mitologinėmis drobėmis ir paveikė Antoną R. Mengsą, amžiaus viduryje tapusį pagrindiniu jo varžovu. Jis dažnai kopijavo Rafaelio kūrinius ir ėmė pavyzdį iš antikinio meno liekanų. Nuo apie 1740 m. jis daugiausiai pradėjo tapyti portretus ir nuo 1750 m. buvo pagrindinis miesto portretistas. Jo portretai buvo ypač populiarūs tarp Romą lankančių Anglijos aristokratų. Juose paprastai buvo vaizduojamas pozuotojas tarp senovės Romos liekanų. P. Batonio dailės stilius vienijo to meto rokoko, Bolonijos klasikinio baroko ir ankstyvojo klasicizmo bruožus. P. Batonis mirė 1787 m. vasario 4 d. Romoje.
Darbų galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
„Aleksandras Gordonas, ketvirtasis Gordono hercogas“ (1764 m., Škotijos nacionalinė galerija, Edinburgas)
-
„Imperatorius Juozapas II ir jo brolis, didysis Toskanos kunigaikštis Leopoldas“ (1769 m., Meno istorijos muziejus (Viena))