Pneumokokinė infekcija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Pneumokokinė infekcija – ūmi bakterinė infekcija, kurią sukelia Streptococcus arba pneumokokas – mikroorganizmas, aptinkamas viršutiniuose kvėpavimo takuose. Pneumokokai randami nosiaryklėje ir gali tapti įvairių ligų, tokių kaip plaučių uždegimas, meningitas, angina, pneumonija, viduriniosios ausies uždegimas, priežastimi.

Pneumokokų sukeltos ligos yra sunkios ir gali būti mirtinos. Didžiausia grėsmė kyla mažiems vaikams, sutrikusios imuninės sistemos funkcijos asmenims ir pagyvenusiems žmonėms.

Epidemiologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pneumokokai plinta oro lašeliniu būdu, imlumas šiai infekcijai yra visuotinis. Ypač didelė rizika susirgti vaikams iki 5 metų ir vyresniems nei 65 metų asmenims. Pneumokokai lengviausiai plinta vaikų kolektyvuose, tokiuose kaip vaikų darželis, ikimokyklinių užsiėmimų būreliai, dienos centrai.

Rizikos grupei priklauso vaikai, žmonės, sergantys lėtinėmis ligomis, turintys silpną imunitetą. Taip pat ligai įtakos turi ir išoriniai veiksniai, tokie kaip peršalimas, nuovargis, t. t.

Pneumokokų galima rasti ir sveikų žmonių organizme. Sveikų žmonių nosiaryklėje nešiojamų pneumokokų skaičius skiriasi, kol kas nenustatyta, kodėl kai kuriems žmonėms infekcija pasireiškia labai lengva forma, o kitiems – itin sunkia.

Pneumokokai tampa vis atsparesni antibakteriniams vaistams, todėl intensyviai ieškoma būdų, kaip išspręsti šią problemą. Galimi variantai: rekomendacijų gydymui antibakteriniais preparatais diegimas, plataus vartojimo antibiotikų mažinimas, vakcinacija.

Lietuvoje atlikti tyrimai demonstruoja, kad vartojant antibakterinius vaistus, pneumokoko mikroorganizmo nešiojimas nosiaryklėje sumažėja tik trumpam: po mėnesio atsistato toks pats pneumokokų tankis, kaip ir prieš pradedant vartoti antibiotikus

Ligos ir jų diagnostika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pneumokokas gali sukelti invazines ir neinvazines ligas. Neinvazinėms infekcijos formoms priskiriama pneumonija ir otitai, kurie dažniausiai pasitaiko tarp mažų vaikų. Vidutiniškai iki 3 metų amžiaus pusė vaikų šia liga perserga apie 3 kartus. Invazinė (arba sisteminė) infekcija kyla pneumokokams patekus į kraujo sistemą. Dažnai liga yra besimptomė, tačiau negydant gali sukelti meningitą, artritą, sinusitą ir kitas ligas.

Pneumokokų sukeltas ligas diagnozuoti yra sunku dėl būdingų klinikinių požymių nebuvimo, todėl galutinė pneumokokinė infekcija dažniausiai nustatoma tik atlikus laboratorinius tyrimus. Klinikinė pneumoko sukeltų ligų eiga panaši į kitų bakterijų sukeltas ligas, tačiau dažniau pasireiškia sunkesne forma. Galimi simptomai: staigus karščiavimas, stiprus skausmas krūtinės srityje, kosulys, dusulys.

Profilaktika ir gydymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 1980 metų pneukmokokinė infekcija daugiausia buvo gydoma penicilinu. Lietuvoje pneumokokinė infekcijai gydyti naudojamas penicilinas arba amoksicilinas. Paaiškėjus, kad pneumokokai šioms priemonėms atsparūs, skiriamas cefotaksimas arba cetriaksonas. Vis dažniau fiksuojami atvejai, kai infekcija yra atspari gydymui antibiotikais.

Norint apsisaugoti nuo pneumokoko infekcijos rekomenduojama stiprinti imunitetą, kreipti dėmesį į asmens higieną. Vis dėlto efektyviausia profilaktikos priemonė nuo pneumokoko išlieka skiepai. Šiuo metu yra taikomos dviejų tipų vakcinos. Polisacharidinė vakcina yra veiksminga suaugusiems, tačiau neimunogeniška vaikams iki dvejų metų. Kito tipo konjuguotos pneumokokinės vakcinos tinkamos ir kūdikiams. Jos yra labai saugios ir imunogeniškos. Beveik 100% paskiepytų asmenų įgyja antikūnius prieš visus vakcinos sudėtyje esančius polisacharidinius antigenus.

Synflorix[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Synflorix yra pneumokokinė polisacharidinė konjuguota vakcina, apsauganti nuo pneumokokinės infekcijos. Ji skirta kūdikiams ir vaikams nuo pusantro mėnesio iki 2 metų amžiaus.

Norint pasiekti optimalią apsaugą, reikalingos 4 vakcinos dozės. Pirmoji dozė skiepijama antrąjį gyvenimo mėnesį, kitos trys dozės – mažiausiai vieno mėnesio intervalu tarp kiekvienos vakcinos. Revakcinacija rekomenduojama praėjus mažiausiai pusei metų po paskutinės dozės. Tyrimais įrodyta, jog imuninė atmintis susidaro jau po pirmų vakcinos dozių.

Vakcinos vartojimą reikia atidėti sergant ūmine, karščiavimu pasireiškiančia liga. Taip pat vakciną reikėtų atsargiai naudoti asmenims, sergantiems kraujo krešėjimo ligomis.

Klinikiniais tyrimais nustatyta, kad vartojant Synflorix, imuninis atsakas pasireiškė į visus vakcinose esančius serotipus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • R. Dagan, N. Givon-Lavi, E. Leibovitz et al (2009). Introduction and Proliferation on Multidrug-Resistant Streptococcus pneumonia Serotype 19A Clones that cause acute otitis media in an unvaccinated population. J-Infect-Dis, 199(6):776-785
  • R. Dagan (2009). Impact of pneumococcal conjugate vaccine on infections caused by antibiotic-resistant Streptococcus pneumoniae. Clin Microbiol Infect, 15 Suppl 3:16-20.
  • Vytautas Usonis (2010). Vakcinos ir skiepijimas. Homo Liber, Vilnius

Nuorodos