Plastiškoji sprogstamoji medžiaga

JAV ir Singapūro karinių laivynų specialistai rengia užtaisus iš plastinės sprogstamosios medžiagos.

Plastiškoji sprogstamoji medžiaga (angl. plastic explosive, plastique, putty explosives) – minkšta, pirštais minkoma sprogstamoji medžiaga (SM).

Pavadinimas

Šio tipo sprogstamosios medžiagos vadinasi plastiškosios sprogstamosios medžiagos, kadangi jos yra plastiškos, lengvai minkomos. Kasdieninėje kalboje plačiai naudojamas pavadinimas plastikinės sprogstamosios medžiagos yra klaidingas pažodinis angliško termino plastic explosive vertimas.

Iš tikrųjų egzistuoja sprogstamųjų medžiagų rūšis, į kurių sudėtį įeina polimerinis rišiklis. Tai polimeru klijuotos sprogstamosios medžiagos. Tačiau jos dažniausiai nėra plastiškos ir angliškai kitaip vadinasi.

Dabar pasenęs angliškas plastinių SM pavadinimas plastique atsirado iš sprogstamosios medžiagos Nobel 808, kurią 1940 m. į JAV įvežė iš D. Britanijos. Sprogstamoji medžiaga buvo supakuota siuntimui Prancūzijos Pasipriešinimo judėjimui, todėl turėjo prancūziškas etiketas su užrašais Explosif Plastique ('plastiškoji sprogstamoji medžiaga'). Prancūziškas žodis plastique tapo plastiškosios SM pavadinimu, naudojamu dalies amerikiečių ir prancūzų kalboje.

Sudėtis

Plastiškąsias SM sudaro:

• smulkiai disperguota brizantinė sprogstamoji medžiaga (heksogenas, oktogenas, TEN), kuri sudaro 70-95 % visos plastinės SM)
• rišiklis
• plastifikatorius
• kiti priedai – antioksidantai, dažikliai, aktyviosios paviršiaus medžiagos ir kt.

Rišikliai ir plastifikatoriai sujungia disperguotos pagrindinės sudarančios sprogstamosios medžiagos daleles į masę, kuri turi išlikti plastiška numatytame temperatūros diapazone. Plastiškoji SM neturi sukietėti šaltyje ir suskystėti 40-60 °C temperatūroje. Taip pat plastiškoji SM turi būti atspari vandeniui.

Dažniausiai naudojami rišikliai – sintetiniai kaučiukai, plastifikuoti ftalio, adipo ar sebaco rūgšties esteriais.

Kai kuriose plastinėse SM plastifikatorius ir/ar rišiklis sprogimo metu irgi skyla išskirdami energiją ir didindami sprogimo galingumą.

Paskutiniais metais plastiškąsias SM žymi specialiais žymikliais (pvz., 0,1-0,5 % dimetildinitrobutano ar etilenglikoldinitrato). Tokias medžiagas lengviau aptikti tarnybiniais šunimis ar specialiais jutikliais, aptinkančiais ore esančius azoto junginius.

Žinomos plastiškosios sprogstamosios medžiagos yra Semtex ir C-4.

Naudojimas

Plastiškosios SM puikiai tinka griovimo darbams, nes iš jų lengva suformuoti užtaisus tokios formos, kad jų sprogimais būtų galima optimaliai permušti statinių sijas ir kitus atraminius elementus. Jų didelis detonacijos greitis ir tankis leidžia „pjaustyti“ metalą.

Plastiškosios SM naudojamos ir šaudmenyse – prieštankinėse minose, skeveldriniuose ardomosiuose sviediniuose, sprogdinimo virvutėse ir kitur.

Karinėse plastiškose SM paprastai naudoja heksogeną, o pramoninėse – jautresnį TEN, kurio kritinis skersmuo mažesnis.

Paprastiems sprogdinimo darbams plastiškųjų sprogstamųjų medžiagų paprastai nenaudoja, kadangi jos yra brangesnės už tiek pat efektyvias paprastas SM. Plastiškosios SM galingumas mažesnis, negu jos veikliosios dalies, kadangi plastiškosios SM gaminamos į sprogstamąją medžiagą įmaišant plastifikatoriaus, kad mišinys būtų plastiškas.

Istorija

Pirmoji žinoma plastiškoji SM buvo Alfredo Nobelio 1875 m. išrastas želignitas.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą D. Britanijos sprogstamųjų medžiagų chemikas Osvaldas Silberadas (Oswald Silberrad) gavo D. Britanijos ir JAV patentus eilei plastiškų SM, pavadintų nitroliais. Nitroliai buvo sudaryti iš nitrintų aromatinių angliavandenilių, kolodijaus ir oksiduojančių neorganinių druskų. Šiuose patentuose O. Silveradas aiškino ne kas yra sprogstamųjų medžiagų plastiškumas ir kodėl jis reikalingas, o kuo jo plastiškosios sprogstamosios medžiagos geresnės už kitas tokio tipo.

Viena paprasčiausių plastiškųjų SM yra Nobelio sprogstamoji medžiaga Nr. 808, dar žinoma kaip Nobel 808 arba Explosive 808 (taip vadinta D. Britanijos kariuomenėje per Antrąjį pasaulinį karą), kurią sukūrė D. Britanijos kompanija Nobel Chemicals Ltd prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Ji atrodė kaip žalias plastilinas su ryškiu migdolų kvapu. 2PK metais šią SM plačiai naudojo D. Britanijos Specialiųjų operacijų valdyba (Special Operations Executive; SOE) diversijoms, taip pat HESH tipo prieštankiniuose sviediniuose.

2PK metu ir po jo buvo sukurta nemažai plastiškųjų SM iš heksogeno, pvz., mišiniai C, C2 ir C3 (C raidė reiškia composition 'mišinys, kompozicija'). Jų pagrindas buvo heksogenas su priedais, kurie mažina jautrumą ir didina plastiškumą.

Mišinys C3 buvo efektyvus, tačiau pasirodė esąs per trapus šalto oro sąlygomis. Po 1960 m. jį pakeitė mišinys C-4, sudarytas irgi iš heksogeno, sumaišyto su rišikliu poliizobutilenu ir plastifikatoriumi di(2-etilheksil)sebacatu.

7-tą dešimtmetį Stanislavas Brebera (Stanislav Brebera) sukūrė plastiškąją SM Semtex, sudarytą iš heksogeno ir PETN mišinio su rišikliu ir plastifikatoriumi.

Plastiškųjų sprogstamųjų medžiagų klasifikacija

Plastiškosios SM pagal sudėtį skirstomos į tris grupes:

• plastiškosios SM su polimeriniu rišikliu (ši grupė medžiagų persikloja su polimeru klijuotomis sprogstamosiomis medžiagomis).
• plastiškosios SM su mažamolekuliu rišikliu
• vandeningosios plastiškosios SM, kurios turi daugiau vandens negu būtų, jei drėgmė savaime pereitų iš aplinkos.

Nuorodos

• Некоторые смеси индивидуальных ВВ для военного применения. Пластичные ВВ Archyvuota kopija 2008-02-22 iš Wayback Machine projekto.