Pipa

Šis straipsnis apie muzikos instrumentą. Apie varlių rūšį skaitykite straipsnyje surinaminė pipa.

Pipa (kin. 琵琶, pinyin: pípá) – tradicinis kinų muzikos instrumentas – gnaibomasis chordofonas (trumpakaklė liutnia). Korpusas perpjautos kriaušės pavidalo, be rezonansinių skylučių. Kaklelis trumpas, su medinėmis padalomis. Turi 4 šilkines (dabar kapronines arba plieno) stygas (derinamos a-d1-e1-a1). Pipa skambinama plektru arba dirbtiniais nagais. Išgaunamas 3 oktavų chromatinis garsynas.^[1]

Pipa būna apie 1 m ilgio, 30–35 cm skersmens. Skambinama sėdint, korpuso apačią atrėmus į kelį, o kaklelį – į kairįjį petį. Pipa grojama tiek solo, tiek ansambliuose bei orkestruose, pritariama deklamacijai. Pipa grojama daugiausia vidurio ir pietų Kinijoje.

Instrumentas šaltiniuose minimas nuo III a., nuo V a. vaizduojamas piešiniuose. VIII a. paplito Japonijoje (ten vadinamas biva).^[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Romualdas Apanavičius. Pipa. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
↑ Пипа, Музыкальная энциклопедия. Т. 4 (1978). Окунев – Симович. Советская энциклопедия.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grojama pipa, Wu Man

[1] Romualdas Apanavičius. Pipa. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010

[2] Пипа, Музыкальная энциклопедия. Т. 4 (1978). Окунев – Симович. Советская энциклопедия.

[1]

[2]