Pietro da Cortona

Pjetras da Kortona (it. Pietro da Cortona, tikr. Pietro Berrettini, 1596 lapkričio 1 – 1669 m. kovo 16 d.) – italų XVII a. baroko dailininkas, dekoratorius, architektas. Geriausiai įkūnijo baroko stilistiką freskų technikoje. Tarp jo reikšmingiausių kūrinių: freskos Barberini rūmuose Romoje ir Piti rūmuose Florencijoje.

Biografija

Pjetras Beretinis gimė, spėjama, 1596 m. lapkričio 1 d. Kortonos miestelyje netoli Florencijos. Nuo gimtojo miesto gavo savo pravardę. Pirmuosius dailės mokslus tikriausiai išėjo pas tėvą, kuris buvo akmenskaldys. Po to persikėlė į Florenciją, kurioje mokėsi tapytoju. Apie 1612–13 m. Kortona atvyko į Romą, kur mokėsi florentiečių dailininkų Andrea Commodi ir Baccio Ciarpi dirbtuvėse, susipažino su Romoje buvusiu antikiniu ir didžiųjų renesanso meistrų menu.

Romoje P. da Kortona pradėjo dirbti įtakingoms Barbierini ir Sakjeti giminėms. 1624–26 m. jis atliko freskas Santa Bibiana bažnyčioje Barberinių užsakymu, o po to suprojektavo Villa del Pigneto Sakjeti giminei Romos apylinkėse. P. da Kortona įsiliejo į Romos dailininkų bendruomenę, buvo pažįstamas su Dž. L. Berniniu. 1633 m. Barberinių giminės popiežius Urbonas VIII užsakė freskas Barberinio rūmuose. Jos tapo svarbiausiomis P. da Kortonos kūryboje, žinomos pavadinimu „Dieviškojo apreiškimo ir Barberinių šeimos šlovės alegorija“. Įkvėpimo freskoms jis sėmėsi iš Siksto koplyčios freskų ir Anibalės Karačio freskų Farnezės rūmuose.

1634 m. P. da Kortona buvo išrinktas Romos Šv. Luko dailininkų gildijos direktoriumi iki 1638 m. Jo estetiniu supratimu, didžiosios monumentinės freskos turėjo turėti kiek įmanoma daugiau veikėjų ir kuo įmantresnę bei puošnią kompoziciją. Tuo P. da Kortona polemikavo su savo buvusiu mokiniu ir konkurentu Romoje Andrėja Sakiu. Savo freskoms atlikti P. da Kortona naudojosi daugelio dailininkų ir pameistrių pagalba. 1637 m. jis padarė pertrauką darbuose Barberinio rūmuose ir atvyko į Florenciją, kur Toskanos kunigaikštis Ferdinandas II Medičis užsakė jam freskų tapybą keturių žmonių amžių tema Piti rūmuose. Tuo metu P. da Kortona atliko dvi tokias freskas ir į Piti rūmus grįžo 1641 m. baigęs darbus Barberini rūmuose Romoje. Piti rūmuose vėliau jis atliko daugiau dailės alegorinių darbų antikinės kosmogonijos temomis kunigaikščio priėmimo kambariuose (7 epizodai).

1647 m. Pjetras da Kortona grįžo į Romą. Sukūrė freskas Santa Maria in Vallicella bažnyčioje ir Palazzo Pamphilj rūmuose. 1634–1660 m. laikotarpiu pagal jo projektą buvo pastatyta Santi Luca e Martina (Šv. Luko ir Šv. Martyno) bažnyčia Romoje. 1656–57 m. P. da Kortona iš naujo sukūrė bažnyčių Santa Maria della Pace ir Santa Maria in Via Lata fasadus. Pjetro da Kortonos architektūriniai projektai buvo panaudoti praplečiant Piti rūmus ir Luvrą. Pjetras da Kortona mirė 1669 m. kovo 16 d. Romoje, palaidotas savo projektuotoje Santi Luca e Martina bažnyčioje. Gyvenimo metu P. da Kortona buvo labai žymus menininkas, tačiau šiuo metu jis yra amžininkų, Dž. L. Berninio ir Frančesko Borominio, šešėlyje. Popiežius Aleksandras VII jam buvo suteikęs Auksinio pentino ordino kavalieriaus titulą.