Pietų Tailandas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Thailand South.png

Pietų Tailandas – tai atskiras regionas Tailande, sujungtas su centriniu regionu siaura Kra sąsmauka.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trobelės, Khao Sok nacionalinis parkas, Surathani

Pietų Tailandas yra Malakos pusiasalyje, užima maždaug 70 713 km² ploto ir šiaurėje ribojasi su Kra sąsmauka, siauriausia pusiasalio dalimi. Vakarinė pakrantė yra stati, tuo tarpu rytų pusėje dominuoja upės. Didžiausia upė pietuose – Tapi, tekanti Surathani provincijoje, kuri kartu su Phumduangu užima daugiau nei 8000 km² ploto. Mažesnės upės: Patanis, Saiburis, Krabis ir Trangas. Didžiausias ežeras pietuose tai Songkhla ežeras (1040 km²). Didžiausias dirbtinis ežeras tai Čiaolanas (Ratčapraphos užtvanka), užimantis 165 km² plotą Khaosoko nacionaliniame parke, Surathanio provincijoje.

Kolao Liangphi, kietos kalkakmenio kalvos dažnas reiškinys vakarinėje pakrantėje

Pusiasalio viduryje driekiasi keletas kalnų grandinių, kurių aukščiausia viršūnė – Khaoluangas, 1 835 m, Nakhonsithamarato provincijoje. Tarp Kra sąsmaukos ir Phuketo salos driekiasi kalnai, vadinami Phuketo grandine, kurie susijungia su Tanao Si kalnais šiaurėje. Beveik lygiagrečiai su Phuketo grandine, tačiau 100 km į rytus, driekiasi Nakhonsithamarato arba Banthato grandinė nuo salų Samujis, Kophangano ir Kotao Surathanio provincijoje ir baigiasi Malaizijos pasienyje. Sieną su Malaizija formuoja Sankalakhirio grandinė, kuri kartais yra skirstoma į Patanio, Talubano ir Songkhlos grandines. Malaizijos pasienyje pakyla Titivangsos grandinė.

Vakarinė pakrantė erozijos veikiama, suskilo į daugelį stačių pavienių kalvų. Tos kalvos panirusios į jūrą po paskutinio ledynmečio, dabar sudaro daug salų, tokių kaip gerai žinomos Phiphi salos. Taip pat gerai žinoma yra Džeimso Bondo sala Phangnga įlankoje, kuri buvo nufilmuota filme „Žmogus su auksiniu pistoletu“.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wat Phra Baromathat, Nakhon Si Thammarat, svarbi šventykla

Malajų pusiasalis buvo apgyvendintas nuo priešistorinių laikų. Archeologiniai radiniai byloja, kad keletas urvų buvo naudojami kaip gyvenamieji namai, o kiti kaip laidojimo vietos. Seniausi palaikai buvo rasti Lang Rongrien urve ir siekia nuo 38.000 iki 27.000 metų prieš mūsų erą.

Šrividžaja stiliaus pagoda, Čaija, Surathanis

Pirmajame tūkstantmetyje kinų metraščiuose buvo paminėta keletas pajūrio miestų ar miestų-valstybių. Tačiau tikslios geografinės vietos nebuvo užfiksuotos, todėl yra sudėtinga tapatinti šiuos miestus su vėlesnėmis gyvenvietėmis. Svarbiausias iš šių valstybių buvo Langkasuka, kuris paprastai yra laikomas Patanio karalystės pradininku; Tambralinga tikriausiai Nakhonsithamarato karalystės pradininkas arba P’an-p’an miestas Phunphino rajone ir Surathani, kuris tikriausiai buvo įsikūręs Tapi upės Bandono įlankoje. Šie miestai buvo labai įtakoti Indijos kultūros ir priėmė brahmanų ar budistų religijas. Kai Šrividžaja išplėtė savo įtakos sferą, šie miestai tapo jos vasališkai pavaldžiomis valstybėmis. Čaija miestas Surathanio provincijoje turi keletą griuvėsių iš Šrividžaja valstybės laikų ir tikriausiai buvo karalystės regioninė sostinė. Kai kurie tajų istorikai netgi teigia, kad Čaija kai kurį laiką buvo karalystės sostinė, tačiau tai yra ginčijama.

Po to, kai Šrividžaja prarado savo įtaką, Nakhonsithamaratas tapo dominuojančia karalyste regione. Tačiau karaliaus Ramkhamhaengo valdymo metais, tajų įtaka pasiekė Nakhonsithamaratas. Pagal Ramkhamhaengo užrašus, Nakhonsithamaratas karalystė buvo Sukotajaus vasalu. Vėlesniais laikotarpiais Nakhonsithamaratas tapo Ajutajos karalystės vasalu.

Teritorija giliai į pietūs priklausė Malajų sultonatams, tokiems kaip Patanis ir Kedahas, o pačią šiauriausią pusiasalio dalį kontroliavo Bankokas.

XIX a. pabaigoje thesaphibano reformų metu Nakhonsithamaratas ir Patanis buvo įtraukti į centrinę valstybę. Teritorija buvo suskirstyta į 5 monthonus, kurie turėjo kontroliuoti miestus-valstybes (mueang). Mažesni mueangai buvo sujungti su didesniais ir tokiu buvo buvo sukurtos 14 dabartinių provincijų. 1909 m. Britų-Siamo sutartis nubrėžė sieną tarp Tailando ir Malaizijos. Kedahas perėjo į Britų kontrolę, o Patanis liko Siamui.

Kalbos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinė kalba – tai pietų tajų (taj. ภาษาไทยใต้ [pʰaːsǎː tʰajtâːj]), taip pat žinoma kaip Pak Thai arba Dambro (taj. ภาษาตามโพร [pʰaːsǎː taːmpʰroː]), kuri priklauso pietvakarių tajų kalbos grupei, kuria kalbama 14 Pietų Tailando provincijose ir mažuose bendruomenėse šiaurės Malaizijos valstijose. Ja kalba maždaug penki milijonai žmonių. Dauguma žmonių taip pat laisvai kalba arba supranta centrinį tajų dialektą.

Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pietų Tailandas yra skirstomas į 14 provincijų.

Nr. Pavadinimas Tajų kalba Plotas Gyventojai Gyventojų tankumas
1 Čumphonas ชุมพร 6009,00 485 713 80,83
2 Krabis กระบี่ 4708,00 417 735 88,73
3 Nakhonsithamaratas นครศรีธรรมราช 9942,50 1 512 249 152,10
4 Narathivatas นราธิวาส 4475,00 718 724 160,61
5 Patanis ปัตตานี 1940,40 641 187 330,44
6 Phanga พังงา 4170,00 250 079 59,97
7 Phatalungas พัทลุง 3423,50 504 470 147,36
8 Phuketas ภูเก็ต 543,00 325 586 599,61
9 Ranongas ระนอง 3298,00 191 744 58,14
10 Satunas สตูล 2479,00 287 866 116,12
11 Songkhla สงขลา 7393,90 1 329 635 179,69
12 Surathanis สุราษฎร์ธานี 12 891,50 981 595 76,14
13 Trangas ตรัง 4917,50 614 222 124,91
14 Jala ยะลา 4521,10 474 559 104,97

Demografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pietų Tailande gyvena apie 8 734 000 gyventojų.

Dešimt pagrindinių miestų Pietų Tailande

Nr. Pavadinimas Gyventojai
1 Hatjajus 157 359
2 Surathanis 126 280
3 Nakhonsithamaratas 108 139
4 Phuketas 75 971
5 Songkhla 73 835
6 Jala 63 640
7 Trangas 61 067
8 Samujis 51 044
9 Khohongas 43 989
10 Patanis 43 255

Transportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pietų Tailandas jungiasi su Bankoku geležinkeliu bei greitkeliu. Didesniuose miestuose yra keletas regioninių oro uostų. Šio regiono transporto centru yra Hatjajus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Suthiwong Pongpaiboon. Southern Thai Cultural Structures and Dynamics Vis-à-vis Development. ISBN 974-9553-75-6.