Perkūnkulkė
.jpg)
Perkūnkulkė (dar Perkūno kirvelis, Perkūno strėlė, Perkūno kūjis, kaukaspenis, Laumės spenis, Velnio pirštas) – senovės baltų ir kitų indoeuropiečių tikėjime – maginis akmuo, siejamas su griaustinio dievu Perkūnu.
Perkūnkulkės atitikmenys senovės germanų kultūroje yra doners pfile („griaustinio strėlės“), donneräxte („griaustinio kirviai“), donnersteine („griaustinio akmenys“) ir kt. Apie perkūnijos dievo svaidomus akmenis žinoma iš Vedų, slavų mitologijos (sen. sl. стрѣлкы громнiи) ir kt.
Tautosakoje perkūnkulkės apibūdinimas įvairuoja, bet dažniausiai tai yra glotnus akmuo, kurio vienas galas ar abu galai smailėjantys, primenantys pirštą, dažnai su skylute, gelsvos, rudos, mėlynos, pilkos, juodos spalvos. Pasak tautosakos, perkūnkulkes į Velnią audros metu svaido dievas Perkūnas. Jam nepataikius kulka susminga giliai žemėn ir iškyla po 7 ar 9 metų. Perkūno ir akmens sąsaja labai glaudi indoeuropiečių mitologijoje, kadangi tikima, kad Perkūnas rieda akmeniniu dangaus skliautu, griaustinis yra tų akmenų griūtis, žaibas – kibirkštis, skeliama akmenų.
Tikima, kad rasti perkūnkulkę yra laimingas ženklas. Tautosakoje pasakojama, kad perkūnkulkė, nešiojama kaip amuletas, saugo nuo velnių, raganų, kitų piktųjų dvasių, į namą, kuriame yra perkūnkulkė netrenkiąs žaibas, ji naudojama gydant nuo įvairių ligų (akmuo glaudžiamas prie ligotos vietos arba naudojami nugrandyti jo milteliai).
Nėra visiškai aišku, koks akmuo geologiškai yra perkūnkulkė. Dažnai tai yra belemnitas – suakmenėję priešistorinių moliuskų kūnai. Tačiau Perkūno kirveliu dažnai įvardijamas ir titnagas.