Penula

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Varpo pavidalo arnotas, kilęs iš penulos

Penula (lot. paenula) – storas berankovis vilnonis romėnų apsiaustas, panašus į pončą, – didelis audeklo gabalas su skyle galvai, laisvai kabantis klostėmis. Būdavo ir odinių penulų (lot. paenula scortea)

Pradžioje penulas vilkėdavo tik žemo statuso žmonės – vergai, kareiviai ir kt. III a. penulos pasidarė madingos, jas ėmė dėvėti kaip kelionėje ar jodinėjant patogų drabužį, saugantį nuo lietaus ir šalčio. Kelionėse penulas vilkėdavo ir moterys.

Aleksandras Severas buvo uždraudęs mieste moterims vilkėti penulą.

Vienu metu penula užėmė togos vietą, penula pasidarė dažnu miesto drabužiu. Šaltiniuose minima, kad oficialiai pasisakantys oratoriai vilkėdavo penulas.

382 m. išlaidų įstatymas nurodė, kad penula yra tinkamas kasdienis senatorių drabužis (vietoj karinės chlamidos), o toga paliekama ypatingoms valstybinėms progoms.

Atrodo, kad nuo orų apsisaugoti skirtos penulos galėjo turėti prisiūtą gobtuvą. [1][2][3]

Iš penulos atsiradęs bažnytinis arnotas. [4]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]