Panevėžio piliakalnis
55°43′47″ š. pl. 24°21′57″ r. ilg. / 55.72972°š. pl. 24.36583°r. ilg.
Panevėžio piliakalnis – buvusi kalva Panevėžyje, turėjusi piliakalnio ypatybių. Stūksojo miesto centre, prie Nevėžio ir Sirupio santakos, dabartinio Panevėžio apygardos teismo pastato (Elektros g. 9, buvusi Žydų gimnazija) vietoje. Viršuje turėjo lygią aikštelę, apjuostą 1,5–2 m aukščio pylimu. Pradėta ardyti XIX a. pradžioje, imant žemę įvairiems miesto reikalams, galutinai sunaikinta 1927 m., jos žemėmis užpylus Sirupio slėnį. Jos vietoje pastatyta Žydų gimnazija.[1]
Pasak liaudies tradicijos, kalvoje būta paskutinio lietuvių pagonių aukuro, kurį prižiūrėjęs paskutinis krivis krivaitis. Tačiau šiuolaikinių istorikų nuomone, įrodymų, kad prie Nevėžio ir Sirupio santakos stovėjusi kalva buvo piliakalnis ir kad jame buvusi pagoniška šventykla, trūksta. Pirmas piliakalnį paminėjo Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigas Ipolitas Vercinskis rankraštyje „Opisanie statystyczne parafiji Poniewiezkiej” (Panevėžio parapijos statistinis aprašymas) 1851 m., vėliau jo informacija „Panevėžio miesto ir jo bažnyčių istorijoje” rėmėsi vyskupas Kazimieras Paltarokas (1931 m.) ir kiti autoriai. Yra išlikę keletas piliakalnio nuotraukų, saugomų Panevėžio kraštotyros muziejuje.[1] Tarp jų ir 1914–1917 m. iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokšto fotografuotas miesto centras:[2] senasis Laisvės tiltas, Nevėžio–Sirupio santaka su piliakalniu.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Leonas Kaziukonis, Nukastas Panevėžio piliakalnis, Panevėžio kraštas virtualiai, 2017-03-09. Nuoroda tikrinta 2023-12-02.
- ↑ Archyviniuose dokumentuose – kitoks Panevėžio centro vaizdas. Senoji legenda sekunde.lt 2021-11-22