Pančatantra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pirmasis išlikusios Pančatantros teksto puslapis sanskrito kalba.[1]

„Pančatantra“ („Penkiaknygė“) – senovės indų pasakų, pasakėčių ir eiliuotų sentencijų rinkinys, sukurtas sanskritu apie IIIIV a. (išliko vėlesnės jos redakcijos). Sudaryta iš 5 knygų.

Įžangoje sakoma, kad „Pančatantrą“ sukūręs brahmanas Višnušarmanas, norėdamas įdomiais pasakojimais pamokyti valstietiškos išminties kvailokus karalaičius. Pagrindiniai pasakų ir pasakėčių herojai – gyvuliai (karalius liūtas, ministras šakalas, drambliai). Jose alegorine forma pavaizduotas Indijos visuomenės gyvenimas: smerkiamas brahmanų gobšumas, veidmainystė, šventeiviškumas, citatomanija, akcentuojamas valdovų savanaudiškumas, klastingumas, praprastų žmonių apsukrumas, išmintis.

„Pančatantros“ liaudiškumas nulėmė jos populiarumą Indijoje, greitą paplitimą, didelę įtaką pasaulinei literatūrai. Esama daug perkūrimų įvairių Indijos tautų kalbomis, vertimų į daugiau nei 60 kalbų. „Pančatantros“ siužetų gausu įvairių tautų pasakose, taip pat lietuvių liaudies, P. Cvirkos literatūrinėse pasakose.[2]

Lietuviškai „Pančatantrą“ išvertė Ričardas Mironas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Johannes Hertel (1915), The Panchatantra : a collection of ancient Hindu tales in its oldest recension, the Kashmirian, entitled Tantrakhyayika, Harvard University Press, page 1
  2. PančatantraLietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 438 psl.