Pamario dviračių trasa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Pamario dviračių trasaLietuvos dviračių turizmo trasa Kuršių marių pakrante nuo Klaipėdos einanti Klaipėdos rajono ir Šilutės rajono teritorija iki Rusnės. Europos dviračių takų tinklo EuroVelo maršruto EV 10 – „Hanzos žiedas“ ir Europos dviračių trasos R1 satelitinė trasa, Lietuvos dviračių takų Gintarinis pajūris ir Neringos dviračių tako tęsinys. Trasos ilgis 115 km, dalis trasos eina automobilių keliais. Trasos tęsinys – Nemuno dviračių trasa Rusnė – Kaunas.

Maršrutas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Link Priekulės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kelionę pradėjus iš Klaipėdos pilies Pilies g. pasiekiama Minijos g., ja vykstama iki Jūrininkų prospekto, šio dešinėje pusėje stūkso Žardės piliakalnis, o kirtus geležinkelį – Laistų piliakalnis. Kitas variantas – Pilies, Sausio 15-osios, Tilžės gatvėmis pasiekti Šilutės plentą ir iki Jūrininkų prospekto važiuoti jo dviračių taku iki Rimkų. Tada link piliakalnių tektų sukti dešinėn. Atstumas abiem atvejais panašus.

Nuo Laistų piliakalnio lauko keliuku rytų kryptimi išvažiuojama į Šilutės kelią ir toliau keliaujama link Priekulės arba sukama vakarų kryptimi Kairių g. ir už jos sankryžos su Taikos pr. dar kiek pavažiavus sukama pietų kryptimi link Kairių. Kelio dešinėje – Vilhelmo kanalas. Pagal jį 12 km važiuojama iki Pjaulų, o juose sukama į kairę link Priekulės (5 km). Trečias variantas – nuo Klaipėdos miesto pabaigos Rimkuose iki Šernų važiuojama kairėje kelio pusėje įrengtu pėsčiųjų ir dviračių taku. Tik įvažiavus į Šernus, prieš Šernų tiltą per Minijos upę, sukama dešinėn ir važiuojama palei upę iki Traubių: pradžioje asfaltuotu keliuku pro Klaipėdos įmonių poilsiavietes (1,8 km) ir 750 m lauko keliuku per pievas, kuris gali būti sunkiai pravažiuojamas po lietaus. Nuo Traubių iki Dituvos važiuojama siauru grublėtu žvyrkeliu, įrengtu ant aukšto pylimo palei upę. Dituvoje galima pasigrožėti įspūdingomis Minijos pakrantėmis nuo „beždžionių“ tilto. Tada sukama kairėn Versmių kryptimi ir važiuojama iki Priekulės smėlėtu vieškeliu pro apleistas fermas ir kitus sovietinių kolūkių statinius Nibrių ir Kuodžių kaimuose. Naująja gatve pasiekiamas miestelio centras, kur ties karčema „Mingė“ keliai išsišakoja keliomis kryptimis. Prieš pasukant Šilutės, o už 100 m – Ventės kryptimi, galima pasistiprinti karčemoje, kuri garsėja skaniais patiekalais ir nedidelėmis kainomis.

Priekulėje yra Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus (Vingio g. 11, tel. 45 42 47, dirba II–VI 10.00–18.00 val.) Čia įrengta ekspozicija išsamiau atskleidžia žymios lietuvių rašytojos kūrybos sąsajas su šio krašto istorija, buitimi ir etnografija. Paminklas Ievai Simonaitytei centrinėje Priekulės miestelio aikštėje (skulptorė Dalia Matulaitė, 1997 m.). Kitos įžymybės – Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, statyta 1937 m., Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia, statyta 1903 m., Priekulės ąžuolas Vingio parke ir Geležinkelio stotis, statyta 1875 m. Manoma, jog netoli Priekulės, Kantvainių kaime, glūdi klasikinės vokiečių filosofijos pradininko Imanuelio Kanto (17241804 m.) giminės šaknys. Čia gyvenęs ir Klaipėdoje balnium dirbęs R. Kantas, filosofo prosenis, kurio tėvai atsikėlę iš Kuršo.

Link Drevernos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priekulės centrinėje sankryžoje sukama dešinėn Ventės kryptimi, pravažiuojama „Kuršių kelio“ poilsio aikštelė ir bažnyčia, kertamas geležinkelis ir vėl sukama dešinėn Drevernos kryptimi. Važiuojama keliu bendrajame transporto sraute iki Pjaulų ties tiltu per kanalą, kur įrengta kita „Kuršių kelio“ poilsio aikštelė. Tiltais perkirtus kanalą ir Drevernos upę, pasiekiamas senasis Drevernos žvejų kaimas. Tai buvęs žuvų prekybos centras, žinomas nuo XIII a. Netoli Drevernos beveik 300 metų veikė žuvų turgus, vadintas Strykiu. Kaimo vardas kildinamas iš latviško žodžio „driva“ – „miško bičių avilys“, seniausias užrašymas – Drivene. Kaimas įsikūręs Kuršių marių pakrantėje, prie buvusios Minijos deltos atšakos, gilios Drevernos upės, todėl nuo seno čia buvo patogus žvejų uostas, kuris mūsų dienomis vis dažniau naudojamas pramoginei laivybai. Nuo Lankupių kaimo pro Dreverną iki Klaipėdos eina Karaliaus Vilhelmo kanalas. Drevernoje gyveno garsus Kuršmarių laivų statytojas Jonas Gižas. Jis XX a. pradžioje statė ne tik mažesnes venterines valtis, kurėnus, bet ir didžiausius lietuviškus prekybos laivus – reisines. Drevernos įžymybė – originalios ir puošnios vėtrungės. Kai kur jų išliko iki dabar. 2010 m. Drevernoje baigta rekonstruoti Jono Gižo etnografinė sodyba - muziejus. Projektą finansavo Norvegija pagal Norvegijos finansinį mechanizmą kartu Kaipėdos rajono savivaldybe. Po Jono Gižo etnografinės sodybos rekonstrukcijos, visuomenei čia duris atvėrė Gargždų turizmo informacijos centro ir Gargždų „krašto“ muziejaus filialai, sodyboje skirtos patalpos Drevernos bendruomenės reikmėms. Šioms institucijoms bendradarbiaujant, organizuojant renginius (Drevernos kaimelio šventes, kalendorines šventes, parodas...), užtikrinant informacijos sklaidą ir jos pasiekiamumą visuomenei Jono Gižo sodyba tapo turizmo ir kultūros (Žvejų krašto, laivininkų kultūros tradicijų bei laivadirbystės amato) tradicijų puoselėjimo traukos centru Klaipėdos rajono Kuršmarių pakrantėje. Sodyboje visus metus veikia muziejaus ekspozicija „Laivadarbio skrynią atvėrus“ lankytojai supažindinami su žvejų krašto, laivininkų kultūros tradicijomis bei laivadirbystės amatu. Čia lankytojams pristatoma video medžiaga apie burvalčių - kurėnų statybą bei interviu su laivadirbio Jono Gižo dukra Ieva. Taip pat yra galimybės kitai interaktyviai veiklai, turizmo informacijos centro filialas rengia nemokamų edukacinių dokumentinių filmų, supažindinančių su mus supančia gamtine aplinka pristatymą bei teikia nemokamą įvairią turistinę informaciją apie Klaipėdos kraštą.

Link Kintų[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo Drevernos siauru ir vingiuotu asfaltuotu keliuku važiuojama per Pamario pievas į kitą žvejų gyvenvietę – Svencelę. Pakeliui atsivers nuostabūs vaizdai į kitoje marių pusėje dunksančias Neringos Mirusias kopas. Svencelė – tai gilią praeitį menanti žvejų gyvenvietė Kuršių marių pakrantėje. Pasak padavimo, tarp pelkių ir marių įsikūręs kaimas, pavadinimą, kuršiškai reiškiantį „šventas kelias“, gavęs tuo metu, kai pro jį ėjo pagonis krikštijantys švedai. Į pietvakarius nuo gyvenvietės, arčiau pelkės, buvo senas alkakalnis, kur kūrenosi amžinoji ugnis, bet sovietmečiu jis buvo nukastas. Sakoma, kad kalne žiloj senovėj gyveno milžinas. Jis turėjo 7 kaimynus milžinus. Visi jie turėjo tik vieną kirvį. Atlikęs darbą, vienas tų milžinų numesdavo kirvį savo kaimynui, o šis toliau. Gyvenvietę iš rytų pusės juosia viena iš didžiausių pamaryje Svencelės aukštapelkė, paskelbta Tyrų pelkių botaniniu draustiniu. Jos viduryje telkšo per 100 ežerėlių, o aplink auga daug retųjų augalų.

Iš Svencelės toliau riedama medžiais apsodintu vieškeliu iki „Kuršių kelio“ poilsio aikštelės šalia naftos verslovės. Tada sukama kairėn į smėlėtą miško keliuką, vedantį į Kintus per botaninį draustinį tarp Svencelės pelkės ir Kuršių marių. Pakelės poilsio aikštelėse, įrengtose su stogeliais ir informaciniais stendais, galima atsikvėpti ir sužinoti daugiau apie kraštą, o praalkus miške prisirinkti skanių uogų. Pro Kintų girininkiją, šalia kurios auga antroji pagal dydį Europoje tuja, išvažiuojama į asfaltuotą kelią. Pasukus dešinėn, už 0,8 km pasiekiamas gyvenvietės centras. Miestelio pavadinimas kilęs nuo XVI a. čia gyvenusio ūkininko B. Kinto pavardės. Apie Kintų senumą liudija į šiaurę nuo miestelio buvęs piliakalnis, kuris po 1951 m. buvo nukastas. XVIII a.XIX a. Kintai garsėjo gyvulių ir žuvų turgumis. Daugelis gražiausių pastatų Kintuose buvo sunaikinti po Antrojo pasaulinio karo.

Miestelio centre stovi Kintų evangelikų liuteronų bažnyčia, kurios istorija siekia XVIII a. Tuo metu Ventėje buvo paplauta bažnyčia, tarp gyventojų kilo ginčas, kur turėtų stovėti naujieji maldos namai. Pasak legendos, iš kraštutinių parapijos kaimų, Ventės ir Kliošių vienu metu buvo išsiųsti du žygūnai. Nutarta – kur jie susitiks, ten ir statys bažnyčią. Jie vienas kitam ranką paspaudė Kintuose. Sovietmečiu bažnyčia restauruota, joje įkurta parodų ir koncertų salė. 1988 m. šalia bažnyčios atidengtas paminklinis akmuo. Kintuose gyveno ir dirbo Vydūnas. Vydūno kultūros centras įsikūręs restauruotoje Kintų mokykloje, statytoje 1705 m. (tel. 47 379, dirba II–VI 10.00–8.00 val.) Čia įkurtas žymaus lietuvių rašytojo ir filosofo memorialinis muziejus, kuriame galima pagilinti žinias apie Mažosios Lietuvos praeitį ir apžiūrėti unikalų eksponatą – Vydūno arfą. Centre taip pat įsikūrusi Kintų vaikų dailės ir muzikos mokykla, čia rengiamos meno parodos.

Link Ventės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apsižvalgius po Kintus važiuojama toliau pietų kryptimi iki Povilų, kur kelias išsišakoja į Šilutę ir Ventę. Nuo čia prasideda Nemuno deltos regioninis parkas. Sukama dešiniau Ventės link ir važiuojama Pamario kraštui būdingu medžių alėjomis apsodintu keliu. Pakeliui galima apžiūrėti Muižės dvarvietę, o jeigu pavargus užsukite pasistiprinti į Šturmuose įsikūrusį viešbutį restoraną. Čia galima ne tik užkąsti, bet ir užsisakyti laivelį iškylai po Kuršių marias arba persikelti į Neringą kitame Kuršių marių krante. Dar už kelių kilometrų privažiuojamas Lietuvos žemės kraštas – Ventės ragas. Kelias veda visiškai šalia Kuršių marių, jus pakerės įspūdingi marių pakrantės vaizdai ir tolumoje dunksančios Kuršių nerijos kopos.

Ventės kaimo apylinkėse žmonės gyveno nuo priešistorinių laikų. Kryžiuočiai, gerai supratę Nemuno žiočių reikšmę, apie 1360 m. Ventės rage pastatė pilį, kuri saugojo uostą ir vandens kelius Nemunu. Manoma, kad panašiu metu pastatyta pirmoji šiose apylinkėse smuklė ir bažnyčia, kuri vėliau ne kartą buvo paplauta ir iš naujo atstatyta. Ilgainiui visas kaimas perkeltas toliau nuo marių, į dabartinę jo vietą. Ventės pilis taip pat buvo paplauta Kuršių marių bangų ir nugriuvo į vandenį. Tačiau ir po vandeniu ji liko garsi, pažymėta ne viename senųjų laikų žemėlapyje, o apie Ventę rašyta, kad tai pati pavojingiausia vieta, „tikras visų laivininkų siaubas“, nes palei Ventės ragą nusitęsusi pavojinga akmenuota sekluma. Kol nebuvo iškastas Karaliaus Vilhelmo kanalas, sujungęs Nemuną su Klaipėda, čia suduždavo daug laivų. Dėl to pačiame rage nuo seno stovi Ventės švyturys.

Link Šilutės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Norint nuvažiuoti artimiausiu keliu iš Ventės į Šilutę, reikia sugrįžti pagal maršrutą tuo pačiu keliu per Šturmus ir Muižę iki Povilų ir, pagal rodyklę pasukus Šilutės kryptimi, važiuoti asfaltuotu keliu iki tilto per Minijos upę, nuo kurio Aukštumalos pelkės pakraščiu iki Šilutės driekiasi platus vingiuotas žvyrkelis (13 km). Užvažiavus ant tilto dešinėje pusėje tolumoje matyti Krokų Lankos ežeras, o abipus tilto – spindintys Kintų žuvininkystės tvenkinių plotai. Pakeliui į Šilutę abiejose kelio pusėse yra informaciniai stendai, kviečiantys pasivaikščioti Aukštumalos botaniniu taku, kuris vingiuoja buvusia kūlgrinda. Įvažiavus į Šilutę duobėtą žvyrkelį pakeis asfaltuota gatvė. Šia gatve važiuojama iki T formos sankryžos šalia miesto pieninės, kur sukama dešinėn Rusnės kryptimi. Pravažiavus turgaus aikštę išvažiuojama į centrinę miesto Lietuvininkų gatvę.

Link Mingės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Norint pamatyti vieną iš unikaliausių Lietuvos kampelių – Minijos (Mingės) kaimą, dar vadinamą Lietuvos Venecija, pusiaukelėje tarp Ventės ir Kintų (5,5 km) teks pasukti į dešinę pagal nuorodą „Stankiškiai 1“. Per šį kaimelį veda asfaltuotas kelias, kurio pabaigoje, neprivažiavus ženklo „Mingė 4“, sukama dešinėn. Netrukus kelias vėl išsišakoja, važiuojama kairiau siauru vieškeliu per laukus (0,5 km) iki T formos sankryžos su pagrindiniu žvyrkeliu, vedančiu iki Minijos kaimo (2,8 km). Tokiu būdu sutrumpinamas kelias ir išvengiama prastesnės kokybės vieškelio per Bložius. Abipus Minijos upės įsikūręs Minijos žvejų kaimas, vietinių iki šiol vadinamas Mine arba Minge – tai Lietuvos Venecija, kur vietoj gatvės teka Minijos upė, o pagrindinė susisiekimo priemonė – valtis. Pirmą kartą Minija paminėta 1540 m. Tuomet čia gyveno apie 60 žmonių ir bent dvi privilegijuotų vokiečių šeimos. Beveik visos kaimo sodybos buvo pritaikytos žvejybai, šalia gyvenamųjų namų stovėjo valtys, žvejybos įrankiai, bukinės (žuvų rūkyklos). Tai suformavo ir savitą Minijos urbanistiką – visos kaimo sodybos fasadais atgręžtos į pagrindinę kaimo „gatvę“ – Minijos upę. Gyvenimas dėl nuolat kylančių potvynių čia visuomet buvo sudėtingas. XVIII a. Minija stipriai nukentėjo nuo nuolatinių karų ir maro. Kaimas atsigavo tik XIX a., kai buvo įsteigta burių siuvykla, burinių valčių dirbtuvė, vandens matavimo stotis. Jau tuomet turizmą skatino čia sustojantys upiniai garlaiviai, reguliariai plaukioję Nemuno ir Karaliaus Vilhelmo kanalu tarp Tilžės ir Klaipėdos.

Minijos kaime galima užsisakyti laivelį arba didesnį laivą iškylai po Kuršių marias arba persikelti į Nidą kitame marių krante ar Uostadvarį Rusnės saloje. Apsidairius Lietuvos Venecijoje, grįžtama tuo pačiu keliu iki Bložių ir toliau palei Kintų tvenkinius pasiekiamas asfaltuotas kelias (6 km). Pasukus į dešinę netrukus pasiekiamas tiltas per Minijos upę. Toliau iki Šilutės važiuojama tuo pačiu žvyrkeliu Aukštumalos pelkės pakraščiu.

Šilutė – Rusnė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Norint apžiūrėti Šilutės miestą, iš Klaipėdos gatvės T formos sankryžoje sukama kairėn į Lietuvininkų gatvę centro link. Prie šios sankryžos yra H. Šojaus dvaras, kuriame įkurtas Šilutės muziejus ir turizmo informacijos centras, o netoliese – ir dviračių remonto dirbtuves. Norint trumpiausiu atstumu nuvažiuoti iki Rusnės salos, toje pačioje sankryžoje sukama dešinėn Rusnės kryptimi ir senoviniu metaliniu tiltu per Šyšos upę išvažiuojama į Rusnės gatvę.

Į salą veda asfaltuotas kelias, kuris dėl intensyvaus automobilių eismo yra gana pavojingas dviratininkams. Ties Žalgirių mišku pervažiuojamas pirmasis tiltas, pavadintą Lietuvos Prezidento K. Griniaus vardu. Jis veda per pavasario potvynių užliejamas pievas. Važiuojant toliau miško pakraščiu verta sustoti ir pasivaikščioti Žalgirių pažintiniu taku, kuris veda per buvusios didžiausios pelkininkų kolonijos kaimą. Dažnas, pasiekęs Nemuno vandenis plukdančią Atmatą, nustemba, jog pirmąkart tiltas į Rusnės salą atsirado tik 1914 m. Tai buvo gražus dviejų arkų Peterso vardu pavadintas tiltas, kurio liekanas galima apžiūrėti ir šiandien. Tik po 60 metų pastatytas naujas gelžbetoninis 333 m ilgio, 10 m pločio tiltas, kuriuo ir atvykstama į Rusnės salą.

Po Rusnę[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nusileidus nuo šio tilto kairėje kelio pusėje yra pėsčiųjų ir dviračių takas, kuris veda į miestelio centrą ir toliau iki etnografinės žvejo sodybos. Pakeliui Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia. Kirtus Pakalnės upę ir pasukus dešinėn kairiuoju upės kranto pylimu pasiekiamas muziejus. Rusnė – viena iš seniausių pamario žvejų gyvenviečių. Žinių apie ją randama Kryžiuočių ordino kronikose. Karčema čia veikė anksčiau negu Šilokarčemoje – nuo XV a. vidurio. Bažnyčios bokšto vėjarodė žymi 1419 m. Aplinkui nebuvo dirbamos žemės, tačiau gyventojų čia nuolat daugėjo. Daugelis jų dirbo lentpjūvėse, malūnuose, alaus darykloje, degtinės varykloje, gamino krovinines valtis arba žvejojo. Dar XIX a. Rusnė dydžiu lenkė Šilokarčemą ir buvo didžiausia apskrities gyvenvietė. Dėl Prūsijos valstybės vykdytos kolonizacijos, XIX a. vos pusė Rusnės parapijiečių buvo lietuviai. Tad pamaldos ryte vykdavo vokiečių, po pietų – lietuvių kalba. Senieji vietiniai gyventojai save vadino lietuvininkais ir prūsais.

Šiuo metu Rusnė – tai vienintelis Lietuvos miestelis, esantis saloje. Rusnės centras įdomus savo XIX a. pab.–XX a. pr. statytais mediniais gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais, kurie puošti tik šiam kraštui būdingais pjaustiniais. Rusnė taip pat yra pasienio miestelis, nes kitoje Skirvytės pusėje – Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis. Dabar Rusnės sala užima 45 km², bet dėl Nemuno sąnašų ji kasmet auga. Ta lyguma yra tik 1 m pakilusi virš jūros lygio ir todėl pavasarį gyvenvietei iškyla pavojai. Čia yra žemumų, įgrimzdusių 1,3 m žemiau jūros lygio! Per Atmatą nutiestas tiltas su aukštu pylimu ne visada gelbsti vietos gyventojus. Rusniškius nuo potvynių saugo pylimai. Saloje įrengta polderių sistema su 20 vandens kėlimo stočių.

Norint iš Rusnės pasiekti Uostadvario švyturį, nuo kurio galima išplaukti užsakytu laivu į Nidą Kuršių nerijoje arba Minijos kaimą arba tik paiškylauti po Kuršių marias ir sugrįžti atgal, galima rinktis vieną iš dviejų paženklintų kelių: Rusnė – 4 – Pakalnė – 4,5 – paukščių stebėjimo bokštelis – 2,5 – Švyturys (viso 11 km, iš kurių tik 7 km – žvyrkeliai, vedantys skersai Rusnės salos), arba Rusnė – 3 – Šyškrantė – 5 – Uostadvaris – 2 – Švyturys (10 km, iš kurių tik 4 km – žvyrkeliai; ši trasa eina kairiuoju Atmatos krantu pro nusausintus Rusnės žuvininkystės tvenkinius).

Uostadvario švyturį pasiekus vienu iš nurodytų kelių, sugrįžti į Rusnę įdomiau kitu keliu. Tokiu būdu susidaro žiedinis 21 km ilgio maršrutas, kurio 11 km – žvyrkeliai. Atvykus į Pakalnę, nepatingėkite numinti dviračiais papildomai 1 km asfaltuotu keliu iki Nemuno deltos regioninio parko informacinio centro, įkurto buvusioje sovietinės valdžios viloje, kur galima daugiau sužinoti apie Rusnės salos gamtą ir žmones. Čia prasideda ir baigiasi Pakalnės pažintinis takas. [1]

Pastabos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai principinis maršruto aprašymas. Iš bet kurio jo taško galimi skirtingi tolesnės kelionės variantai, pv., pabandymui: Klaipėda – Vilhelmo kanalas – Dreverna – Priekulė – Dituva – Klaipėda, apie 50 km. Nuo Drevernos, Kintų, Mingės ar Uostadvario galima kelionę tęsti Kuršių mariomis iki Nidos ar Juodkrantės ir į Klaipėdą grįžti Neringos dviračių taku. O galima iš Rusnės, pervažiavus tiltą sukti dešinėn link Sausgalvių ir keliauti panemuniais iki Kauno.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pajūrio dviračių trasa. Kelionių vadovas, Sudarytojas Saulius Ružinskas. Lietuvos valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, Vilnius, S. Jokužio leidykla - spaustuvė, 2006, ISBN 9955-9864-0-9 psl. 80-88

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]