Paišači
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Paišači पैशाची | |
| Kalbama | šiaurės Indija |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | mirusi |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | - |
| Kilmė | indoeuropiečių indoiranėnų indoarijų paišači |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-3 | - |
Paišači (पैशाची = Paiśācī) – prakritas (senovės Indijos šnekamoji kalba), priklausanti indoarijų kalbų grupei. Tiesa, jis greičiausiai buvęs literatūrine priemone, o ne šnekamąja to meto kalba.
Šios kalbos pavadinimas kildinamas nuo pišačų – šmėklų, vaiduoklių – todėl paišači reiškia „mirusiųjų, vaiduoklių“ arba „mirusi kalba“. Manoma, kad tai buvo kadaise plačiai paplitusi kalba, bet vėliau tapusi archajybe ir panaudota kaip literatūrinė priemonė.
Paišači sąvoka glaudžiai susijusi su pali kalba – Magadhos krašte iš magadhi prakrito sudaryta kalba, kurią pradžioje vartojo sthaviravados atšakos budistai. Pali (sinonimiškai vadinama paišači) kalba parašyti seniausi kavjos kūriniai (V–II a. pr. m. e.), sudarantys sthaviravados agamų korpusą. IV–I a. pr. m. e. paišači paplito po Dekaną ir ten pradėta vadinti maharaštri (tačiau nuo II a. paplitęs maharaštri prakritas jau gerokai skiriasi nuo paišači). Tiesa, manoma, kad paišači (kaip maharaštri) tebebuvo ilgą laiką vartojama Satavahanų dinastijoje. Literatūroje panaudota senoji (artima pali) paišači atmaina laikoma archajine paišači (t. y., darant skirtį nuo maharaštri).
Vienintelis žinomas kavjos kūrinys archajine paišači kalba buvo Gunadhjos Bṛhatkathā. Jis originalu neišliko, šiuos laikus pasiekė tik nuotrupos, išverstos į sanskritą ar kitus prakritus. Tiesa, Ratnašrydžniana (X a.) mini kitą paišači romaną, Ratnaprabhā.