Padraika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Diphasiastrum
Diphasiastrum complanatum 151207a.jpg
Dvišakė padraika (Diphasiastrum complanatum)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Pataisūnai
(Wikispecies-logo.svg Lycopodiophyta)
Klasė: Pataisainiai
(Wikispecies-logo.svg Lycopodiopsida)
Šeima: Pataisiniai
(Wikispecies-logo.svg Lycopodiaceae)
Gentis: Padraika
(Wikispecies-logo.svg Diphasiastrum)

Padraika (Diphasiastrum) – pataisainių (Lycopodiopsida) klasės pataisinių šeimos augalų gentis.[1] Priklauso sporinių induočių grupei.

Lietuvoje paplitusios trys rūšys:

Gyvenimo ciklas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pataisinių gyvenimo ciklą sudaro dviejų lytinės (gametofitų) ir nelytinės (sporofitų) kartų kaita. Šios dvi kartos yra visiškai nepriklausomos. Gyvenimo cikle vyrauja sporofitas. Gametofito karta yra nepriklausoma nuo sporofito. Subrendusios sporangės atsidaro išilginiais plyšiais po redukcinio dalijimosi, jose susidariusios sporos išsibarsto savaime. Ant dirvos paviršiaus patekusias sporas vanduo įplauna į gilesnius dirvožemio sluoksnius arba jas padengia augalų nuokritos. Sporos sudygsta per 3–8 metus. Iš sudygusios sporos išauga lytinės kartos atstovas haploidinis gametofitas. Apvaisinimas vyksta drėgnoje, gleivėtoje terpėje. Iš apvaisintos kiaušialąstės išauga jaunas sporofitas.[3] Tik retais atvejais iš gausiai produkuojamų sporų dirvožemio humusingame horizonte išauga mikotrofiniai holoparazitiniai gametofitai – pataisinių lytinė karta. Požeminiai pataisų gametofitai auga lėtai, yra visiškai priklausomi nuo ryšių su dirvožemio grybais, biologiškai subręsta per 5–10 metus.

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdingi enacių kilmės lapai – mikrofilai, kurie ant stiebų išsidėstę eilėmis. Mikrofilai vienagysliai, dviejų tipų: trofofilai – mikrofilai, vykdantys fotosintezę; sporofilai – mikrofilai, dengiantys sporanges. Sporangės pupelės formos, išsidėsčiusios ant viršutinio (adaksialinio) sporofilo paviršiaus. Sporofilai susitelkę į strobilus. Sporos – izosporos. Gametofitas – dvilytis, daugiametis, mikosimbiotrofinis, jame susidaro lytinio dauginimosi struktūros – anteridžiai ir archegonės. Stiebas plagiotropinis, šliaužiantis, su daug ryškiai žalių šakelių, susitelkusių kuokštais. [3] Rūšys atskiriamos pagal būdingą mikrofilų išsidėstymą ir jų formą. [4]

Anatomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stelė – plektostelės tipo ašinis apytakos cilindras, kuriame lokalizuota atskirų, viena su kita susijungusių, juostelių pavidalo ksilema. Jauniems augalams paprastai būdinga haplostelė, kuri po truputį transformuojasi į aktinostelę, o vėliau susidaro plektostelė. Stelę sudaro žievė, ksilema, floema, epidermis, endodermis. Ksilemą iš visų pusių supa floema. Šerdies ir brazdo nėra, todėl antrinis storėjimas nėra būdingas. Lapo lapalakštį sudaro – mezofilis, pagrindinis lapalakščio audinys, kuris sudarytas iš asimiliacinio audinio, kitaip dar vadinamo chlorenchima. Padraikų šaknys neturi brazdo, augimas vyksta tik viršūnine meristema. Stiebai, lapai, dauginimosi organai iš šaknų nesusidaro.

Ekologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pataisinių gametofitams įsikurti reikia suardyti žolinę ir samanų dangą. Nustatytas su medynų amžiumi nesusijęs naujų sąžalynų formavimasis, ypač ten, kur yra daugiau mikropažaidų: retai naudojamos miško aikštelės, takai, keliukai, vėjovartos, grioviai ar duobės. Po plyno kirtimo pataisiniams augalams išlikti kritiniai yra du miško raidos etapai: pirmasis – pats augalų mechaninis pažeidimas, padidėjęs apšviestumas ir ekstremalesnis temperatūrų bei drėgmės režimas, antrasis – jaunų medelių lajų susivėrimas, padidėjusi konkurencija su naujai kirtavietėse įsikūrusiomis rūšimis.[5]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gudžinskas Z. 1999: Lietuvos induočiai augalai. – Vilnius. 212 P. ISBN 9986-662-14-1.
  2. Tupčiauskaitė, J. Žemgulytė, T. 2012: Preliminary Data on distribution and identification of Diphasiastrum × zeilleri (Rouy) Holub in Lithuania.
  3. 3,0 3,1 Naujalis J.R., Meškauskaitė E., Juzėnas S. ir Meldžiukienė A. Botanikos praktikos darbai. Archegoniniai ir žiediniai augalai. – Vilnius, 2009
  4. Rothmaler W., 2000: Exkursionsflora von Deutschland (10 Auflage). Bd.3 Gefasspflanzen: Atlasband. – Berlin. 754 P. ISBN 3-8274-0926-8.
  5. Daubaras R.,Česonienė L., Stakėnas V., Tamutis V., Kaškonienė V., Zych M., Juzėnas S. 2018: Plynųjų kirtimų poveikis pušynų ekosistemoms ir būdai joms stabilizu mokslinės-praktinės rekomendacijos. – Kaunas.