Ozono sluoksnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Ozono sluoksnis – Žemės atmosferos dalis, kurioje yra santykinai didelė ozono koncentracija. Didžioji atmosferos ozono dalis yra apatinėje stratosferos dalyje, apie 15-35 km aukštyje, jo koncentracija didžiausia apie 22 km aukštyje.

2006 m. rugsėjo 24 d. Ozono sluoksnis virš Antarkties

Jis saugo Žemę nuo biologiškai labai aktyvių 200–400 mm bangos ilgio saulės alfa ir beta ultravioletinės spinduliuotės. Ši spinduliuotė yra žymiai pavojingesnė už gama spinduliuotę (vertinant sugertos energijos vienetui).

Ozono sluoksnį 1913 m. atrado prancūzų fizikai Charles Fabry ir Henri Buisson. Smulkiau ozono sluoksnio savybes tyrė britų meteorologas Gordon Miller Bourne Dobson, sukūręs paprastą spektrofotometrą, kuriuo buvo galima išmatuoti stratosferos ozono kiekį nuo žemės. 19281958 m. laikotarpyje Dobsonas įsteigė pasaulinį ozono monitoringo stočių tinklą, kuris veikia iki šiol. Jo vardu pavadintas ozono sluoksnio matavimo vienetas Dobsono vienetas.

1996 metais Nobelio premija buvo paskirta mokslininkams F. Raulandui, N. Mosinai (JAV) P. Krutcenui (VFR), kurie dar 1970 metais paskelbė, kad ozono sluoksnį ardo (plonina) freonai – chloro, fluoro, bromo angliavandeniliai.

Ozono skylė[taisyti | redaguoti kodą]

Apie stratosferos ozono sluoksnio nykimą, kaip apie vieną iš svarbiausių pastarojo laikotarpio ekologinių problemų pradėta kalbėti prieš 15–20 metų. Pvz., 1985 metais buvo konstatuotas ozono sluoksnio nykimas virš Antarkties (nuo 1979 iki 1985 metų ten ozono sumažėjo 40 proc.). Gana ilgą laiką buvo manoma, kad ozono sluoksnio plonėjimas būdingas tik Antarkties regionui, tačiau 1991 metais ozono „skylės“ buvo pastebėtos ir Šiaurės pusrutulyje, virš Vakarų Europos ir šiaurinėje Norvegijoje. 1992 m. sausio mėnesį nustatyta, kad ozono sluoksnis virš Lenkijos sumažėjo iki 44 proc. Panašūs duomenys užfiksuoti virš Archangelsko, Rygos. Dar 1993 metais ozono sluoksnio stebėjimai virš Lietuvos parodė, kad sausio-kovo mėn. ozono sluoksnis virš Vilniaus svyravo apie 300–330 D.v. (1 D.v. – 1/1000 cm storio ozono sluoksnis normaliomis sąlygomis – Dobsono vienetas), ir buvo apie 20–30 proc. mažesnis nei daugiametis vidurkis, būdingas šiam laikotarpiui. 1993 metais maksimalus stebėtas virš Vilniaus ozono sluoksnio storis buvo 380 D.v., minimalus -220 D.v.

Manoma, kad pagrindinė „ozono skylių“ atsiradimo priežastis yra ozono molekulių irimas dėl alkihalidų dujų poveikio. Dėl atsiradusių „ozono skylių“ Australijoje ir Pietų Amerikoje padaugėjo susirgusiųjų odos vėžiu ir katarakta, pažeista pasėlių.

Ozono sluoksnio apsauga[taisyti | redaguoti kodą]

Konvenciją ir protokolą pasirašiusios šalys siekia bendradarbiauti ir kovoti už tai, kad alternatyviomis technologijomis būtų galima sumažinti neigiamą cheminių medžiagų poveikį, uždrausti tam tikrų medžiagų naudojimą.

Nuo 2000 m. pagal tarptautinį susitarimą alkihalidus naudoti pramonėje draudžiama (pvz., naujuose šaldytuvuose jie pakeisti ozono nepažeidžiančiomis dujomis).

Rugsėjo 16 d. – Tarptautinė ozono sluoksnio apsaugos diena

Ozono sluoksnio plonėjimo pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Ateities prognozės, jeigu nebūtų sustabdytas ozono sluoksnį ardančių medžiagų patekimas į atmosferą.

Ozono sluoksnio plonėjimas labai pavojingas, nes bendram ozono kiekiui sluoksnyje sumažėjus keliomis dešimtim procentų, biologinis poveikis padidėja kelis ar net keliasdešimt kartų. Sumažėjus ozono sluoksniui l proc., pavojus susirgti odos vėžiu padidėja 2–3 proc.

Pastaraisiais metais vis daugėja odos vėžio susirgimų, akių tinklainės pažeidimų, silpnėja augalų ir gyvūnų imuninė sistema, nyksta planktonas ir žuvų mailius, mažėja žemės ūkio kultūrų derliai, susidaro rūgštūs lietūs. Visi šie reiškiniai susieti su stratosferos ozono sluoksnio plonėjimu.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Ozono sluoksnis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka