Odaiba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 35°37′48″N 139°46′30″E / 35.63°N 139.775°E / 35.63; 139.775

Minato dalelė (apačioje), Vaivorykštės tiltas (viduryje) ir Odaibos sala (tolumoje)

Odaiba (お台場?) yra didelė dirbtinė sala Tokijo įlankoje, Japonijoje, besitęsianti nuo centrinio Tokijo iki Vaivorykštės tilto. Ši sala buvo pastatyta gynybiniais tikslais XVIII a. šeštajame dešimtmetyje prieš prasidedant Meidži restauracijai. XX a. antrojoje pusėje sala ėmė smarkiai plėstis ir gavo uostamiesčio srities vardą, o 1990 m. Odaiba tapo viena iš svarbiausių komercijos, prekybos ir poilsio zonų. Odaiba kartu su Minato Mirai 21 Jokohamoje yra vienintelės vietos Didžiojo Tokijo metropolyje, kurios turi laisvą priėjimą prie pajūrio.

Daiba (台場?) yra vadinama viena iš Minato seniūnijos apygardų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavadinimas Odaiba kilo iš šešių gynybai skirtų salų, kurios Tokugavomų įsakymu buvo supiltos 1853 m. (darbų vykdytojas Egava Hidetacu). Šiogūnatas manė jas padėsiant apginti Edą (dabartinį Tokiją) nuo Jungtinių Valstijų komodoro Matthew Perry'io laivyno. Iš vienuolikos planuotų salų-fortų buvo pastatytos tik penkios mažos ir viena didesnė. Žodis Daiba japonų kalba reiškia patrankų fortą.

1928 m. sala Dai-San Daiba (第三台場), arba "Trečiasis fortas", buvo renovuota, čia atidarytas dar ir dabar veikiantis Metropolinis Daibos parkas. Didžiausia sala Odaiba tapo reikšmingesnė 1941 m. joje įsikūrus Tokijo uostui. Iki 1960 m. teliko dvi salos - Dai-San Daiba ir Dai-Roku Daiba (第六台場), kitos buvo panaikintos. Dai-Roku Daiba yra negyvenama. Japonijos vyriausybės sprendimu patekimas į salą draudžiamas, tad ji išliko tokia, kokia buvo 1853 m.

1990 m. tuometinis Tokijo gubernatorius Šiuniči Suzuki pradėjo didįjį Odaibos plėtros projektą. Jis sumanė įkurti komercijos ir paslaugų centrą, apgyvendinti šimtus tūkstančių gyventojų. Svarbiausia jo idėja buvo paversti salą pagrindine Tokijo televizijos stotimi. Šiam projektui įgyvendinti jis turėjo laiko iki 1996 m. pavasario.

Kadenciją baigusį Suzukį pakeitė Jukio Aošima, kuris toliau tęsė darbą, tačiau 1995 m. projektas buvo sustabdytas dėl finansavimo trūkumo. Saloje įsikūrusios stambios kompanijos ir parduotuvės bankrutavo, o naujai rekonstruota gyvenamoji zona buvo labai retai apgyvendinta. Tuo metu į salos plėtrą investuota virš 1 milijardo jenų. Po šio nuosmukio į Odaibą imta žiūrėti skeptiškai. Dauguma verslininkų netenkino salos geografinė padėtis, į ją vedantys keliai, nes Vaivorykštės tiltu ar Jurikamome geležinkelio linija keliauti užtrunka pernelyg ilgai.

Po kelerių metų Odaibos gyvenimas grįžo į ankstesnes vėžes. Čia įsikūrę prabangūs viešbučiai ir prekybos centrai tapo turistų traukos centru. Į salą savo būstines perkėlė kelios didelės įmonės kaip antai Fudži televizija. Patobulėjo ir transporto ryšiai. Įkurta nauja, centrinį Tokiją ir Odaibos salą jungianti Rinkai linija. 1996 m. čia pastatytas Tokyo Big Sight muziejus tapo viena svarbiausių tarptautinių parodų vietų Tokijuje.