Norviliškių kaimo kapinės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Norviliškių kaimo kapinės
Norviliškių kaimo kapinės.jpg
Savivaldybė Šalčininkų rajono savivaldybė
Seniūnija Dieveniškių seniūnija
Plotas 207 kv. km
Naudotas XIXXX a.

Norviliškių kapinės – veikiančios kapinės, esančios Pilies g. Norviliškių kaime, Dieveniškių seniūnijoje, Šalčininkų rajone, 12 km į rytus nuo Dieveniškių.

Norviliškių kapinės yra Dieveniškių anklave, kuris į Baltarusiją įsiterpęs beveik 30 km ir apima 207 km². Prie pat kapinių driekiasi Baltarusijos–Lietuvos valstybinė siena, t. y. metalinė tvora su vielos rezginiais. Yra pasienio stulpeliai, taip pat įspėjamieji ženklai.

Norviliškių kapinės užima 1,9406 ha plotą. Jose palaidota tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos gyventojų. Valstybės siena kapinių aplankymui atveriama tik keliskart per metus – didžiųjų katalikų švenčių metu ir per Vėlines.

Sekmadieniais galima išvysti unikalų reginį: iš bažnyčios per šv. Mišias išėjęs kunigas su patarnautoju išilgai kapinių tvoros eina apie šimtą metrų ir sustoja. Priešais – pasienio stulpai ir metalinė tvora, už kurios jau Baltarusija. Anapus tvoros – žilagalviai žmonės, laukiantys kunigo palaiminimo, nes savos bažnyčios neturi. Kiekvieną sekmadienį dalis Norviliškių parapijos tikinčiųjų būtent taip dalyvauja šv. Mišiose.[1] [2]

Kapinių paminklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bent keliolika iš vietiniuose laukuose surinktų granito riedulių iškaltų paminklų puošia ne tik kryžiai, Nukryžiuotojo figūrėlės, bet ir iškalti baltakočiai, rudakepuriai baravykai. [3] [4] Kapinės iš dalies aptvertos medine tvorele.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kristina Žalnierukynaitė. “Lietuvos ašara” masina paslaptimis, 2017. [1]
  2. Mantvydas Vitkūnas. Keliaujant į Dieveniškes. [2]
  3. Manvydas Vitkūnas, „Valstiečių laikraštis“, 2008 m. Norviliškių pilies papėdėje – neįprastos mišios. [3]
  4. Mantvydas Vitkūnas. Keliaujant į Dieveniškes. [4]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eglė Digrytė. Siena su Baltarusija: perskelti kaimai ir gyvenimai [5]


Commons-logo.svg

Vikiteka