Niurnbergo principai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Niurnbergo principai – gairių rinkinys, padedantis apibrėžti karo nusikaltimą. Dokumentą 1950 m. sukūrė Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisija,[1] siekdama kodifikuoti teisinius principus, kuriais grindžiamas nacių partijos narių Niurnbergo procesas po Antrojo pasaulinio karo.

Sudaro septyni principai, kuriuose išdėstytos kelios tarptautinės baudžiamosios teisės taisyklės, pavyzdžiui tai, kad kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo aplinkybių, atsako už savo veiksmus. Šeštasis principas nusikaltimus taikai, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui apibrėžia kaip priešingus tarptautinei teisei nusikaltimus. Paskutinis principas numato, kad kolaboravimas taip pat yra tarptautinis nusikaltimas, už kurį turi būti baudžiama.

Šis tekstas, kurio valstybės niekada nepasirašė ir neratifikavo, negalioja, tačiau jame įtvirtinti principai yra paprotinės teisės dalis, todėl gali būti taikomi visoms valstybėms.[reikalingas šaltinis]

Principai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1 principas: kiekvienas asmuo, padaręs veiką, kuri pagal tarptautinę teisę laikoma nusikaltimu, yra atsakingas už šią veiką ir turi būti nubaustas.
  • 2 principas: Tai, kad vidaus teisė nenumato bausmės už veiką, kuri yra nusikaltimas pagal tarptautinę teisę, neatleidžia kaltininko nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę.
  • 3 principas: Tai, kad veikos, kuri pagal tarptautinę teisę yra nusikaltimas, vykdytojas veikė kaip valstybės vadovas ar valdovas, neatleidžia jo nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę.
  • 4 principas: Tai, kad nusikaltimo vykdytojas veikė vykdydamas savo vyriausybės ar viršininko nurodymus, neatleidžia jo nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę, jei jis turėjo moralinę pasirinkimo laisvę.
  • 5 principas: Kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimu pagal tarptautinę teisę, turi teisę į teisingą bylos nagrinėjimą tiek faktiškai, tiek teisiškai.
  • 6 principas: Toliau išvardyti nusikaltimai yra baudžiami kaip nusikaltimai pagal tarptautinę teisę.
  • Nusikaltimai taikai
  1. Agresyvaus karo planavimas, rengimasis, inicijavimas ar vedimas arba karas pažeidžiant tarptautines sutartis, susitarimus ir įsipareigojimus;
  2. dalyvavimas suderintame plane ar sąmoksle siekiant įvykdyti bet kurią iš i punkte nurodytų veikų.
  • Karo nusikaltimai

Karo įstatymų ir papročių pažeidimai, įskaitant, bet neapsiribojant civilių gyventojų žudymu, žiauriu elgesiu su jais arba jų deportavimu priverstiniams darbams ar kitais tikslais okupuotose teritorijose, karo belaisvių ar jūroje esančių asmenų žudymu ar žiauriu elgesiu su jais, įkaitų egzekucija, valstybinės ar privačios nuosavybės grobstymu, betiksliu miestų ar kaimų naikinimu arba griovimu, nepateisinamu karine būtinybe.

  • Nusikaltimai žmoniškumui

Žudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija ar bet koks kitas nežmoniškas veiksmas, įvykdytas prieš bet kuriuos civilius gyventojus, arba persekiojimas politiniais, rasiniais ar religiniais pagrindais, kai tokie veiksmai ar persekiojimas yra nusikaltimo taikai ar karo nusikaltimo pasekmė arba yra su jais susiję.

  • 7 principas: Bendrininkavimas vykdant nusikaltimą taikai, karo nusikaltimą ar nusikaltimą žmoniškumui, kaip apibrėžta šeštame principe, yra nusikaltimas pagal tarptautinę teisę.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Résolution 177 (II) (1947 m. lapkričio 21 d.)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]