Nijolė Valadkevičiūtė
| Nijolė Valadkevičiūtė | |
|---|---|
| Gimė | 1944 m. rugpjūčio 10 d. Vilnius |
| Mirė | 2020 m. vasario 4 d. (75 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Rokantiškių kapinėse |
| Veikla | grafikė, animacinių filmų režisierė ir dailininkė |
| Alma mater | 1970 m. Lietuvos dailės institutas |
Nijolė Valadkevičiūtė (1944 m. rugpjūčio 10 d. Vilniuje – 2020 m. vasario 4 d. ten pat)[1] – lietuvių grafikė, animacinių filmų režisierė ir dailininkė.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1963–1970 m. studijavo grafiką Lietuvos dailės institute. 1979–1983 m. lankė Aukštuosius scenaristų ir režisierių kursus Maskvoje. Beje, ji buvo pirmoji lietuvė, baigusi animacinio kino režisūrą. 1983–2002 metais dirbo Lietuvos kino studijoje. Nuo 1975 m. Lietuvos dailininkų sąjungos, 1988 m. – Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė.[1][2][3]
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo 1980 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje; individualios Taline (1980), Rygoje (1983), Vilniuje (2002, 2007, 2016). Sukūrė estampų, daugiausia oforto technika (ciklai „Lietuvių liaudies dainų motyvais“ (1972), „Dangaus metamorfozės“ (1977), „Discovery I–IV“ (2004), skaitmeninės grafikos kūrinių („Raštingumas / Neraštingumas“ (2013)). Sukūrė animacinių filmų, svarbesni: „Medis“ (1983), „Mįslė“ (1984), „Rytoj, 11 val. ryto“ (1985), „Sezamai, atsiverk“ (2001), „Auksinio miesto riteriai“ (2003), „Čipolino nuotykiai“ (2006), „Edeno sodai“ (2008), „Kartoninės dėžės pasakos“ (2009). Iliustravo knygų, apipavidalino spektaklių. Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, MO muziejus Vilniuje.[1][2][3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Nijolė Valadkevičiūtė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
- ↑ 2,0 2,1 http://www.ldsajunga.lt/Nariai-922-Nijole_Valadkeviciute1
- ↑ 3,0 3,1 http://www.kinosajunga.lt/nariai/Person/nijole-valadkeviciute