Nijolė Valadkevičiūtė
| Nijolė Valadkevičiūtė | |
|---|---|
| Gimė | 1944 m. rugpjūčio 10 d. Vilnius |
| Mirė | 2020 m. vasario 4 d. (75 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Rokantiškių kapinėse |
| Veikla | grafikė, animacinių filmų režisierė ir dailininkė |
| Alma mater | 1970 m. Lietuvos dailės institutas |
Nijolė Valadkevičiūtė (1944 m. rugpjūčio 10 d. Vilniuje – 2020 m. vasario 4 d. ten pat) – lietuvių grafikė, animacinių filmų režisierė ir dailininkė.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1963–1970 m. studijavo grafiką Lietuvos dailės institute.[1] 1979–1983 m. lankė Aukštuosius scenaristų ir režisierių kursus Maskvoje.[1] Beje, ji buvo pirmoji lietuvė, baigusi animacinio kino režisūrą. 1983–2002 metais dirbo Lietuvos kino studijoje.[1] Nuo 1975 m. Lietuvos dailininkų sąjungos, 1988 m. – Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo 1980 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje; individualios Taline (1980), Rygoje (1983), Vilniuje (2002, 2007, 2016). Sukūrė estampų, daugiausia oforto technika (ciklai „Lietuvių liaudies dainų motyvais“ (1972), „Dangaus metamorfozės“ (1977), „Discovery I–IV“ (2004), skaitmeninės grafikos kūrinių („Raštingumas / Neraštingumas“ (2013)). Sukūrė animacinių filmų, svarbesni: „Medis“ (1983), „Mįslė“ (1984), „Rytoj, 11 val. ryto“ (1985), „Sezamai, atsiverk“ (2001), „Auksinio miesto riteriai“ (2003), „Čipolino nuotykiai“ (2006), „Edeno sodai“ (2008), „Kartoninės dėžės pasakos“ (2009). Iliustravo knygų, apipavidalino spektaklių. Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, MO muziejus Vilniuje.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Nijolė Valadkevičiūtė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015