Nijolė Meškauskaitė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Nijolė Meškauskaitė (1943 m. gegužės 6 d. Šeimatis, Tauragnų valsčius1990 m. balandžio 19 d. Vilnius) – Lietuvos grafikė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1967 m. baigė Lietuvos dailės institutą, mokytojai Vytautas Jurkūnas, Antanas Kučas. Nuo 1968 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje; 1995 m. pomirtinė individuali paroda surengta Vilniuje.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiausia kūrė linoraižinio, litografijos ir oforto technika. Sukūrė grafikos ciklų – „Dainuojančios kopos“ 1971 m., „Tauragnų krašto žmonės“ 1972 m., „Fantazija kosmine tema“ 1974 m., „Liaudies pasakos“, S. Nėries poezijos motyvais, abu 1986 m., „Neringos legenda“, „Skiriama lietuvių liaudies rašytojams“, abu 1987 m., „Palikti namai“ 1988 m., estampų – „Pranciškus Smuglevičius ir Jonas Rustemas1979 m., „Adomas Mickevičius su mūza“ 1983 m., „Gegužės rytas“ 1984 m., „Atsisveikinimas“, „Tolima artima. I, II“, abu 1987 m., ekslibrisų – „Algis Čiurinskas“, „S. L.“, abu 1969 m., piešinių ciklą „Renesanso poetams“ 1987 m.

Iliustravo knygas Vincas Mykolaitis-Putinas. „Būties valanda“, 1966 m., Adomas Mickevičius. „Meilės sonetai“, 1977 m. ir kitas. Kūrybai būdinga emocionalumas, dramatiškumas, metaforiškumas, ekspresyvus, deformuotas piešinys, laužytos formos, diagonaliosios kompozicijos, kuriose ryšku juodų dėmių ir virpančių raizgių plonų linijų kontrastas. Jos kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Regina Urbonienė. Nijolė Meškauskaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 737 psl.