Nijolė Ščiukaitė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Nijolė Ščiukaitė
Gimė: 1940 m. birželio 22 d. (79 metai)
Šiauliai
Motina: Sofija Ščiukienė
Sutuoktinis(-ė): Juozas Tiškus
Vaikai:

Daina Bajorūnienė

Veikla: estrados atlikėja
Partija: 1995 m. Lietuvos moterų partija
Alma mater: 1983 m. LSSR konservatorija

Nijolė Ščiukaitė (g. 1940 m. birželio 22 d. Šiauliuose) – Lietuvos estrados dainininkė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė darbininkų šeimoje, nei brolių, nei seserų neturėjo. Vaikystė prabėgo Šiauliuose. 1959 m. baigė Šiaulių 6-ąją vidurinę mokyklą, 1961 m. – Šiaulių muzikos technikumo vokalinio skyriaus dainavimo klasę. Buvo paskirta dirbti į Šiaulių rajono Daugėlių statybinių medžiagų kombinato kultūros namus. Dirbo su vaikų meno kolektyvais, kurį laiką buvo kultūros namų direktorė. Dainavo Šiaulių statybos tresto estradiniame ansamblyje, koncertavo su Šiaulių simfoniniu orkestru. 1962 m. ištekėjo. 1963 m. balandžio mėnesį gimė duktė Daina.

1963 m. spalio mėnesį pradėjo dirbti LSSR valstybinės filharmonijos estradiniame ansamblyje „Nemuno žiburiai“. Po metų buvo pakviesta dainuoti Juozo Tiškaus vadovaujamame Lietuvos estradiniame orkestre, kuris 1965 m. performuotas į ansamblį „Estradinės melodijos“. Jame liko dirbti ir dainavo 30 metų. Per šį laikotarpį drauge su ansambliu „Estradinės melodijos“ dalyvavo Lietuvos kultūros ir meno dekadose Maskvoje, Baltarusijoje, Rusijos Federacijoje, tarptautinėse estradinėse programose „Auksinis ruduo-79“, „Draugų melodijos-80, 81“, tarptautiniuose festivaliuose „Sopotas-74“, „Bratislavos lyra-76“. Gastroliavo Australijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, JAV, Mongolijoje, VDR, Vengrijoje ir kt.

1975 m. suteiktas LSSR nusipelniusios artistės vardas. 1983 m. baigė LSSR konservatorijos Klaipėdos fakultetų neakivaizdinį skyrių ir įgijo kultūros bei švietimo darbuotojo kvalifikaciją. Dirbo Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje.

Talkina Lietuvos kompozitoriams jų autoriniuose vakaruose. Dalyvavo Lietuvos moterų partijos renginiuose, nuo 1995 m. Lietuvos moterų partijos narė. [1] Mama gyveno Šiauliuose. Tėvelis mirė 1974 metais. Vyras Juozas Tiškus (1929–2006), ilgametis Filharmonijos orkestro ir ansamblių vadovas. Dukra iš pirmos santuokos Daina Bajorūnienė, baigusi Šiaulių pedagoginį institutą, dirba Gruzdžių vaikų socializacijos centre. Turi du anūkus.[2][3]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pati eiliuoja dainas, rašo vaikams. Garsiausi dainininkės atliekami hitai: „Keturiasdešimt kaštonų“, „Senelis“, „Mes išliksim jauni“, „Po svyruokliu beržu“, J. S. Bacho „Ariozo“, pilietinės tematikos kūriniai (Algimanto Raudonikio „Tėvynė“, Jono Lapašinsko žodž.), populiarios dainelės (J. Sivačeko „Šypsenų valtelė", liet. tekstas Antano Saulyno; Algimanto Raudonikio „Kada išsiskiria laivai“, Broniaus Mackevičiaus žodž.), naujausioji lietuvių autorių kūryba.

Diskografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

LP

  • 1973 m. Nijolė Ščiukaitė – Dainuoja Nijolė Ščiukaitė
  • 1975 m. Nijolė Ščiukaitė – Dainuoja Nijolė Ščiukaitė
  • 1977 m. Nijolė Ščiukaitė – Skinsiu raudoną rožę… Dainuoja Nijolė Ščiukaitė
  • 1979 m. Nijolė Ščiukaitė Australijoje!
  • 1982 m. Nijolė Ščiukaitė – Lietuva

CD

  • 2003 m. Nijolė Ščiukaitė – Išliksim jauni
  • 2005 m. Nijolė Tallat-Kelpšaitė ir Nijolė Ščiukaitė – Geriausios dainos
  • 2010 m. Nijolė Ščiukaitė ir Lietuvos kamerinis orkestras
  • 2010 m. Nijolė Ščiukaitė ‎– LRT Auksinė kolekcija [4]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1996 m. LR Seimo rinkimai
  2. „Vienatvė – priešas, kurį jaukinuosi | Veidas.lt“. veidas.lt. 2011-02-08. Suarchyvuotas originalas 2016-05-27. Nuoroda tikrinta 2016-07-22. 
  3. http://skrastas.lt (2000-12-12). „Geriausios dainos Nijolė dar nesudainavo“. skrastas.lt. Suarchyvuotas originalas 2014-09-08. Nuoroda tikrinta 2016-07-22. 
  4. http://www.discogs.com/artist/1394370-Nijolė-Ščiukaitė
  5. Arvydas KaraškaNijolė Ščiukaitė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 164 psl.
  6. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=293760

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]